Your address will show here +12 34 56 78
Žiniasklaida nejuokais įsiuto. Ir, manau, ne be reikalo. O įsiuto dėl to, kad buvo priversta aiškintis VRK, kad žurnalistų parengtos publikacijos neva yra politinė reklama – konkrečios partijos ir jos lyderio propaganda. Viena iš VRK funkcijų yra spręsti ginčus dėl politinės reklamos. Rinkimų laikotarpiu viešumas ir žinomumas politikams reikalingas kaip oras, ir, suprantama, kiekvienas nori jo kuo daugiau. VRK uždavinys – užtikrinti, kad to žinomumo politikai siektų teisėtomis priemonėmis, laikydamiesi sąžiningų ir garbingų rinkimų principų. Šių principų turinį sudaro visa eilė reikalavimų, tarp kurių yra reikalavimai žymėti skleidžiamą politinę reklamą, reikalavimas, kad politinė reklama būtų skiedžiama taikant visiems vienodus įkainius, kad visos politinės reklamos išlaidos būtų daromos tik iš specialių rinkimų sąskaitų, kad nebūtų kampanijos finansuojamos per trečiuosius asmenis, ir panašiai. Kitaip tariant, rinkimų kampanija turi vykti laikantis lygiateisiškumo, skaidrumo, viešumo ir atskaitingumo. Įprasta, kad kiekvienas įtardamas, jog kažkokia publikacija yra nepažymėta propaganda, rašo skundą VRK. Ir VRK tą skundą pagal kompetenciją privalo nagrinėti. Tačiau kaip nustatyti, kur riba tarp žurnalistikos ir politinės propagandos? Reikia turėti žurnalistikos patirties, kad suprasti, kada publikacija yra interviu ar apžvalga, o kada – tendencinga propaganda. Aš tokios patirties neturiu, o vadovautis vien savo intuicija būtų mažiausiai neprofesionalu. Tas vidinis įsitikinimas turi susiformuoti išsamiai įsigilinus į kiekvienos publikacijos turinį, išklausius nešališkų specialistų nuomones, pasiremiant ankstesne praktika, ir pan. Vien politiko ar partijos paminėjimo ar atvaizdo parodymo automatiškai laikyti propaganda man neišeina. Tačiau visų svarbiausia – išsiaiškinti tokios publikacijos motyvaciją, konkrečiai, ar žurnalistas ją parengė eidamas savo pareigas, ar jis tai padarė turėdamas kitų neatskleistų motyvų (redaktoriaus lieptas, ar gavęs neatskleistą atlygį, ar pan.). Tokios motyvacijos gali būti įvairios: sakykime, informacija apie slaptus susitarimus tarp žiniasklaidos priemonių vadovų/savininkų ir partijos ar jos rėmėjų dėl neatskleistos paramos ar reklaminių užsakymų, ir panašiai. Valstybinė institucija čia tikrai negali vadovautis kaltumo prezumpcija, tačiau paaiškėjus tokiems susitarimams esant, reakcija turi būti greita it adekvati. Priešinga pozicija gali vesti prie situacijos, kuri griautų pasitikėjimą ne tik pačia VRK, bet ir konkrečiais žurnalistais ar žiniasklaida apskritai. Šioje situacijoje greitų vaistų nėra. Politiniai oponentai bet kokį vienas kitų paminėjimą žiniasklaidoje jau vadina užsakyta propaganda, taip buvo ir bus. VRK pareiga – tokius skundus nagrinėti ir priiminėti sprendimus. Visą informaciją reikia tikrinti ir tirti, tačiau tai daryti būtina atsakingai ir profesionaliai, patiems nepolitikuojant ir nedarant skandalo anksčiau laiko. Sąžiningai dirbantis žurnalistas neturi bijoti, kad bus kviečiamas aiškintis VRK ar dar kokiai įstaigai, kodėl jis uždavė politikui būtent tokius klausimus, kodėl prie straipsnio pateiktos 102 nuotraukos, o ne tik viena ar 400, kodėl apie tą politiką rašo, o apie kitą – ne. Čia VRK uždavinys – visų pirma surinkti įrodymus, kad publikacija buvo slapta užsakyta, o tik tada jungti buldozerį. Manau, šis skandalas bus gera pamoka ir žadintuvas mums visiems, kad šalia aklų įstatymų formuluočių yra ir realus gyvenimas, gyvi žmonės ir tikros aistros. Tikiuosi, kad rinkimų kampanija po šio nesusipratimo bus dar brandesnė ir skaidresnė.
0