Your address will show here +12 34 56 78
Uncategorized
  Pirma, CK 2.24 straipsnio projektas pradėtas svarstyti jau kovo mėnesį. Šio straipsnio iniciatorius – Stasys Šedbaras. Kas skaito ne tik antraštes – kviečiu paskaityti ir aiškinamąjį raštą (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/bbdf0650e1f911e5b18181b790158f61?jfwid=-wd7z86nua). Esmė ta, kad dekriminalizavus įžeidimą (panaikinus BK 155 straipsnį), teisiškai patraukti asmenį už įžeidimą nebeliko praktinių galimybių. Šios CK pataisos leis asmeniui  teismine tvarka apsiginti. Tačiau skirtingai nuo baudžiamosios ar administracinės teisenos, kaltas asmuo atsipirks tik pinigų suma, o ne gaus teistumą ar administracinį baustumą. Konstitucijos 33 straipsnio (Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką) niekas nepanaikino. Joks įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai, negalioja (Konstitucijos 7 str.), ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Siūlomo CK pakeitimo antroji dalis daro neleidžia įžeidinėti ir šmeižti viešųjų asmenų. Tas atliepia ir jau mano minėtos Konstitucijos 25 straipsnį – “Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija”. Gerbiamieji žurnalistai, jūsų garbingo darbo šie pakeitimai niekaip nepalies. O jei žurnalistu pasivadinęs padugnė nieko nesugeba, išskyrus rašinėlius in personam, tai tokius šis teisinis instrumentas turėtų sudrausminti. Tas pats bus taikoma ir troliams komentatoriams. Visais atvejais spręs ir praktiką formuos teismas.
0

Uncategorized
  Liberalai kalba apie pasirinkimo laisvę. Man šios idėjos taip pat labai artimos, tačiau kokia yra pasirinkimo laisvę einant per minų ar spąstų lauką? Šiandien rašyti privertė liberalo Simono Gentvilo straipsnis “Girtuokliai ir gurmanai: prieš ką kovos blaivininkai?”. Perskaičius kilo rimtai abejonė, ar liberalas nuoširdžiai nežino, apie kalba, ar jam tą tekstą “pakišo” lobistai. Aš pats sąmoningai nevartoju alkoholio jau šešti metai, ir labai liūdna, bet ne kartą mačiau, kaip Simono Gentvilo švelniai vadinami gurmanai nejučia virsta girtuokliais. Kelis iš jų pačiam teko palydėti į kapus. S. Gentvilas teigia, kad “Net nepradėjus kovos prieš alkoholį draudimais, akivaizdu, jog labiausiai šioje kovoje nukentės saikingo ir gurmaniško alkoholio vartojimo kultūra, o girtuokliai gers toliau”. Vien sąvoka saikingo ir gurmaniško vartojimo kultūra yra jau savaime oksimoronas. Kaip Jums “saikinga savęs nuodijimo kultūra” arba “neskausmingo vaikų į šulinius mėtymo kultūra?”. Nėra tokio dalyko, kaip saikingas vartojimas. Gėrimo pradžioje yra tik puikus mūsų organizmo gebėjimas apsaugoti save, kurį mes “saikingai”, bet kartu ir sistemingai žlugdome. Tik skirtingiems žmonėms tai skirtingai sekasi. Nežinau nė vieno girtuoklio, kuris sąmoningai (laisvai) pasirinko tokiu tapti. Taigi, saikingo vartojimo kultūra yra tik gėrimo pateisinimo kultūra, o iš esmės – alkoholizmo propaganda. Pažįstu ne vieną “gurmaną”, kuris vis dar tokiu laiko save laiko, bet artimųjų akivaizdoje jau girtuoklis, nors po šiukšlių konteinerius dar nelandžioja, o vairuoja brangią mašiną ir atostogauja žiemą ten kur šilta. Taip, girtuokliai gers toliau, nes norint gydyti ligą, ją visų pirma reikia pripažinti pačiam sau. O kol girtuoklis laikys save “gurmanu”, apie jokį pripažinimą kalbos negali būti. Kitas pono Gentvilo teiginys – “Lietuvos problema yra ne alkoholis, o nesaikingas jo vartojimas ir alkoholizmas. Todėl tikrasis klausimas yra ne kodėl žmonės geria, o kodėl jie praranda saiką ir kodėl jie savo laisvalaikį paverčia alkoholio gėrimu?”. Ponas Simonai, atsimenate savo pirmąjį alkoholio gurkšnį? Ar jis buvo skanus? Kiek reikėjo valios ir pastangų išmokti gerti? O kiek dar laiko praėjo, kol pradėjote skirti įvairius skonius ir aromato atspalvius? Karo problema yra ne ginklai, o žmonės, kurie tuos ginklus naudoja kitiems žmonėms žudyti. Žmonės geria, nes gerti jūs juos mokinate. Vaikus reikia mokinti skaityti, rašyti, plaukti, sportuoti, spręsti uždavinius, bendrauti, valdyti konfliktus ir kurti gerus dalykus, o ne “saikingai” save nuodyti. Vienas iš klasikinių propagandos perlų – “palauk, vaikeli, bus tau aštuoniolika, galėsi gerti kaip visi normalūs žmonės”. Simonai, kada paskutinį kartą buvote mokyklos diskotekoje? Ir kodėl nemokinate saikingai rūkyti žolę ar šnioti koksą? Toliau, “ne gurmanai, išgeriantys vyno taurę teatre, yra Lietuvos problema, o keturias moteris nužudęs Kražių R. Bekintis, du savo vaikus šuliny nuskandinęs Saviečių A. Beras ir kiti liūdnai pagarsėję veikėjai”. Čia tik kraštutiniai atvejai, kuriuos parodė per televizorių. Ponas Simonai, kviečiu pasidomėti, kiek plėšimų, kūno sužalojimų ir buitinių nužudymų padaro girti nusikaltėliai. Nustebsite pamatęs skaičius. Jei vartoti ar nevartoti alkoholį būtų lengva pasirinkti, nerašyčiau čia. Kada jūs pats rinkotės nevartoti? “Šiandien aš už vairo” nesiskaito. Alkoholis yra psichiką veikianti substancija ir jo vartojimas paveikia valią rinktis. Jūs galite rinktis pietums tarp steiko ir žuvies, taip pat galite pasirinkti nevalgyti. Tiktai vakarėlio metu jūs kažkodėl, spėju, renkatės tarp šardonė ir kabernė, o ne tarp viskio ir apelsinų sulčių. Alkoholio vartojimas veikia smegenis ir apsunkina pasirinkimą. Ir jūsų aukštinama mistinė “saikingo vartojimo kultūra” tam pasirinkimui tik kenkia. Ar minėti žmogžudžiai atgautų saiką ir nustotų gerti uždraudus alkoholio reklamą? Baikit, nemanau. Tačiau ginklų reklama irgi draudžiama. Kaip tai įtakoja nužudymų skaičių? Peržiūros reikalauja “gėrimo kultūros” pagrindų reforma, o reklamos draudimas – tai tik vienas nedidelis komponentas. Visiškai lobistinis teiginys, kad “tai iš esmės sunaikins Lietuvos aludarių pramonę, o kultūringą vyno gėrimą padarys prabanga”. Taip, jei visuomenė nustos gerti, tai sunaikins alkoholio pramonę. Atsiprašau, bet alkoholio pramonės išlaikymas nėra joks prioritetas. Jums, kaip liberalui neturėčiau aiškinti, kad paklausos nebuvimas savaime sunaikina pasiūlą. O kuo skiriasi kultūringas vyno gėrimas nuo nekultūringo? Tik išgerto vyno kiekiu. Žinau iš patirties. Tas pats galioja ir jūsų teiginiui, kad “griežtesni reikalavimai alkoholio prekyvietėms dalį mažesnių verslų sužlugdys”. Verslas turi atliepti poreikį, o ne poreikis turi egzistuoti vardan verslo. Verslas turi kurti pridėtinę vertę, o ne prekiauti nuodais žmonėms. Nemačiau smulkios kaimo parduotuvėlės, kuri gyventų iš majoto ar šandono, ar 25 metų išlaikymo skočo. Jūsų minimi “mažesni verslai” būtent ir gyvena iš greitos realizacijos rašaliukų ir merzavčikų girtuokliams. Labiausiai pritrenkė politiko teiginiai, jog “Tikrasis ugdymo tikslas yra išugdyti saikingai alkoholį vartojančią, sąmoningą ir pakankamai kritišką požiūrį į alkoholį turinčią jaunimo kartą <…>  Alkoholiniai gėrimai yra dalis mūsų pagoniško, krikščioniško ir tautinio paveldo. Nesigėdykime to”. Gal siūlote nesigėdyti ir kito “paveldo”, sakykime, auklėti vaikus beržine koše, o bobai nepamiršti priminti, kad jos vieta virtuvėje? Vien tai, kad kažkaip buvo anksčiau nėra joks argumentas pateisinti tai, ką norima daryti. Anksčiau ir raganas degino, ir juodaodžių žmonėmis nelaikė, ir žydus naikino. Gal pasikartosiu, bet kodėl nesiūlote saikingai ir kultūringai vartoti marihuanos ar kokaino? Visuomenę galima dalinti į tris grupes: dar negeriančius, geriančius nedaug ir nebegalinčius sustoti. Yra dar niekada negėrę ir nebegeriantys, bet jų dar per mažai. Jūsų “gėrimo kultūra” ruošia dar negeriančius tapti nedaug geriančiais, bet neretai šie tampa nebegalinčiais sustoti. Priklausomybės pagrindinė bėda ir yra ta, kad nebegalintis sustoti susivokia tik jau peržengęs ribą, iš kur sugrįžti be išorės pagalbos jau per sunku. Apsiriboti vien kritika neužtenka, nesiūlant nieko konkretaus. Kova su alkoholizmu neįsivaizduojama be kovos su priežastimis ir ilgalaikiais pokyčiais pačios visuomenės kultūroje. Alkoholio reklamos draudimas neišgydys geriančių ir negalinčių sustoti, tačiau jis padės dar negeriantiems netapti geriančiais, ypač jei geriantys nedaug taip pat susipras nustoti varyti savo propagandą. O daug geriantiems reikia padėti, kiekvienam individualiai, nes kitaip išmirs patys. Simonai, pamėginkite bent kurį laiką pagyventi be alkoholio. Pažadu, pamatysite tik privalumus ir nė vieno trūkumo. Juk bet kada galėsite grįžti į savo “saiko kultūrą”, tik nemanau, ar norėsite.
0

Rinkimai
Kiek Lietuvoje krepšinio ekspertų? Turbūt panašiai tiek, kiek ir žinančių, kiek turi būti Seimo narių ir kaip jie turi būti renkami. O kaip su Vyriausybe? Kodėl Vyriausybės taip pat negalima rinkti? Prezidentą juk renkame. Dabar išeina taip, kad viena žmonių išrinkta institucija (Seimas) derina su kita išrinkta institucija (Respublikos Prezidente) ką skirti į 15 bene svarbiausių Lietuvoje postų – ministrą pirmininką ir 14 ministrų. Jei ministrus skiria ir atleidžia Prezidentas (premjero teikimu), tai kodėl jis nėra de facto Vyriausybės vadovas? Sakysite, skleidžiu Konstitucines erezijas? Pažiūrėkite į JAV, kur nors ir netiesiogiai, bet visuotinai išrinktas prezidentas yra vykdomosios valdžios vadovas. Ir jo savarankiškumas ir efektyvumas dar priklauso nuo politinio konteksto Senate ir Kongrese, kurie keičiasi per prezidento kadencijos vidurį. Panašiai ir kitose demokratijos trūkumu pasiskųsti negalinčiose valstybėse – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, Ispanijoje, kur ministras pirmininkas, o ne Prezidentas yra efektyvus valstybės vadovas. Apie rinkimų reformą kalbama prieš ir po kiekvienų rinkimų. Vieni žada mažinti Seimo narių skaičių, kiti kalba tik apie mažoritarinę rinkimų sistemą (tik vienmandates apygardas), dar kiti – tik už proporcinę, t.y. pagal partijų sąrašus. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad tobulos rinkimų sistemos nėra ir nebus, nes visada bus pralaimėjusių ir šie kaltins blogą sistemą ir neišmanėlius rinkėjus. Atstovaujamosios demokratijos esmė – Tauta (piliečiai) suteikia savo atstovams pasitikėjimo kreditą ketverių ar penkerių metų laikotarpiui spręsti politinius valstybės ir savivaldybės klausimus. Kandidatams į Seimą nėra nei išsilavinimo, nei profesinių gebėjimų cenzo. Net lietuvių kalbos formaliai mokėti nebūtina! Tačiau Konstitucijos kūrėjai tikėjo Tauta, kad ši yra pakankamai protinga ir atsakinga, kad išsirinks geriausius. Liūdna matyti, kaip dalis taip vadinamo “politinio elito” iki šiol rinkėjų protingais ir atsakingais nelaiko. Pikta, kaip dar iki šiol kartais sprendimai priimami vis dar vadovaujantis principu “nors ir negalima, bet labai labai reikia”, nes “mes geriau žinom”. Taigi, ar nevertėtų pasvarstyti, užuot ginčijantis dėl to kiek reikia Seimo narių ir ar juos rinkti sąrašais ar po vieną, gal reikia rinkimų būdu formuoti ir ministrų kabinetą? Tik vienai kadencijai rinkti kiekvienos srities profesionalų vadovą, turintį bent magistro laipsnį, bent penkių metų darbo stažą toje sferoje, atitinkantį moralės ir etikos reikalavimus, skiriant jam adekvatų atlyginimą ir garantijas grįžti po tarnybos į ankstesnes pareigas. Tada gal nereikės ieškoti “norinčių ir galinčių”, o bus galima realiai rinktis ir reikalauti atsakomybės.
0

Uncategorized
2013 metais, praėjus keletui mėnesių po Seimo rinkimų teko dalyvauti viename susitikime Viliaus Universitete, kuriame pagrindinis kalbėtojas buvo Algirdas Butkevičius. Nesugebėsiu tiksliai pacituoti, bet viena mintis įstrigo iki šiol – mes neturime tiek laiko aiškinti savo sprendimų motyvų, jei nesuprantate, tai tiesiog netrukdykite mums dirbti. Pakartosiu, citata netiksli, bet esmė tokia. Ir jei nesupratote – nesigilinkite ir toliau neskaitykite. Gebėjimas paprastai paaiškinti dalykus yra vienas iš rodiklių, kad tu tikrai išmanai tai, ką darai (If you can’t explain it simply, you don’t understand it well enough. – Albert Einstein). Apie profesionalų gebėjimus paprastai kalba jų diplomai, moksliniai laipsniai ir reputacija. Galima gal pateisinti poziciją, kuomet chirurgas, programuotojas ar orlaivio pilotas neturi laiko (o dažnai ir pareigos) aiškinti visiems aplinkui, kodėl jis, dirbdamas savo darbą, jį daro vienaip ar kitaip, kadangi tam tiesiog nebūna laiko, ir tai trukdytų atlikti darbą gerai, tačiau bet kuris tikrai geras specialistas visuomet sugebės nesuprantančiam paaiškinti ką ir kodėl jis daro. Politikais būti mokyklose, deja, nemoko ir čia viskas lygiai atvirkščiai. Tavo veiksmai ir darbai tiesiog privalo būti motyvuoti ir suprantamai paaiškinti, kitaip net ir sumaniausias sprendimas neturės palaikymo. Ypač jei tai greito rezultato neduodantis, į tolimą perspektyvą nukreiptas sprendimas. Nekalbėjimas su visais žmonėmis, bendravimas tik savame patarėjų, palaikytojų ar feisbuko draugų rate sukuria neklystamumo iliuziją. Kritinio mąstymo stoka, sprendimų priėmimo skuba ir arogancija veda prie pasitikėjimo praradimo, o tai kainuoja. Tiek breksitas, tiek Lietuvos Seimo rinkimai, tiek Trumpo pergalė tą tik įrodo. Kolumbijos apygardoje (toje, kur sostinė Vašingtonas) Hilari Klinton laimėjo 92,8%! Tačiau sostinė – toli gražu ne visa Amerika. Man norisi, kad visi padorūs žmonės pirmiausia jaustųsi patogiai užduodami klausimus, žinodami, kad į juos bus aiškiai atsakyta, kad ir kokie nepatogūs tie klausimai bebūtų. O kai į klausimą atsakome “nesupranti pats – tai nelįsk”, tai ne tik pažemina klausiantįjį, bet ir parodo atsakančiojo bukumą. Rinkėjui bano neuždėsi, iš draugų rato neišmesi. Greičiau jie taip padarys tau. Ir padaro.
0

Rinkimai, Uncategorized

Galimi scenarijai dėl vakarų Žemaitijos balsavimo reikalų

Subjektyvi teisininko, VRK nario nuomonė

1. Provokacija

Kažkas (galingi politiniai oponentai, tautos priešai) surengė provokaciją, kad būtų perkami balsai, ir, pagavimo atveju, būtų sakoma, kad pirkta Tvarkos ir teisingumo partijos narių naudai. Šiuo atveju provokatoriai turi būti patraukti patraukti atsakomybėn, tvarkiečių atsiprašyta ir klausimas uždarytas. Tiesa, konservatoriai greičiausiai skundžia tokį sprendimą ir klausimas keliauja į Konstitucinį Teismą.

2. Konkrečių “tvarkiečių” naudai vykdytas balsų pirkimas

Sakykime, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad asmenys, veikdami konkrečių partijos narių vardu ar interesais organizavo ir vykdė balsų pirkimą. Šiuo atveju turi būti įjungtas Seimo rinkimų įstatymo  91 straipsnis: Jeigu partija ar kandidatas šiurkščiai pažeidė šio įstatymo 5(1) straipsnio 1 dalį (balsų pirkimas – J. Udrio past.) <…> Vyriausioji rinkimų komisija priima sprendimą dėl <…> kandidato registravimo panaikinimo po rinkimų dienos, bet ne vėliau kaip iki galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo. <…> panaikinus kandidato registravimą, už kandidatą paduoti rinkiminio reitingo balsai arba rinkėjų paduoti balsai už kandidatą į Seimo narius pripažįstami negaliojančiais. Pasekmės I: partijai Tvarka ir teisingumas lieka 5 mandatai, tačiau tie asmenys, kurių naudai buvo pirkti balsai, pašalinami iš rinkimų sąrašo, jų vietas atitinkamai užima žemiau eilėje esantys kandidatai. Tvarkiečiai greičiausiai skundžia tokį sprendimą ir klausimas keliauja į Konstitucinį Teismą Pasekmės II: jei Šilutės apygardoje paaiškėja, kad balsų pirkimas vyko K. Komskio vardu ar interesais, vienmandatės rinkimų apygardos rezultatų tai negriauna, nes K. Komskis ir taip į antrąjį rinkimų turą nepatenka. Jei kažkas panašaus paaiškėja kitose apygardose, kur laimi ar į II turą patenka su balsų pirkimu susijęs kandidatas, tai tuomet sprendžiamas klausimas dėl vienmandatės apygardos rezultatų panaikinimo ir naujų rinkimų toje apygardoje organizavimo.

3. Organizuotas balsų pirkimas

Jei bus nustatyta, kad asmenys, veikdami partijos vardu ar interesais organizavo ir vykdė balsų pirkimą, ir tai buvo daroma su partijos vadovybės, ar kelių vadovaujančias pareigas užimančių asmenų žinia, turėtų  būti aktyvuotos kitos Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio nuostatos: Jeigu partija ar kandidatas šiurkščiai pažeidė šio įstatymo 5(1) straipsnio 1 dalį (balsų pirkimas – J. Udrio past.) <…> Vyriausioji rinkimų komisija priima sprendimą dėl kandidatų sąrašo paskelbimo atšaukimo <…> po rinkimų dienos, bet ne vėliau kaip iki galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo. Atšaukus kandidatų sąrašo paskelbimą, už kandidatų sąrašą paduoti balsai <…> pripažįstami negaliojančiais. Balsus pripažinus negaliojančiais, sprendžiama dėl rinkimų pripažinimo negaliojančiais šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Pasekmės I: Panaikinus partijos Tvarka ir teisingumas kandidatų sąrašo registravimą po rinkimų, už ją paduoti 67794 balsai pripažįstami negaliojančiais. Tuomet iš naujo įjungiamas Seimo rinkimų įstatymo 89 straipsnis (Rinkimų rezultatų nustatymas daugiamandatėje rinkimų apygardoje). Rinkėjų skaičius nesikeičia – 1271365. Rinkimų barjeras skaičiuojamas nuo dalyvavusių rinkėjų skaičiaus, taigi, partijų, peržengusių barjerą, skaičius neperskaičiuojamas. Padidėja tik negaliojančių biuletenių skaičius – vietoje 52422 tampa (52422+67794)=120216. Apskaičiuojama kvota – tai yra, kiek balsų reikia 1 mandatui gauti. Ji lygi rinkėjų balsų, kuriuos gavo sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, sumai, padalytai iš 70. Šiuo atveju ji tampa 13107 (vietoj 14075). Už kiekvieną sąrašą paduotų balsų skaičius dalijamas iš kvotos. Gautas sveikasis dalmuo yra mandatų skaičius, tenkantis kiekvienam sąrašui pagal kvotą, o šio dalijimo liekanos naudojamos likusiems mandatams paskirstyti pagal liekanas. Gauname tokį rezultatą:
Nr. Pavadi-nimas Galiojan-čių biuletenių % nuo dalyva-vusių rinkėjų Pirminis rezultata-tas Pagal naują kvotą Lieka-nos Po paskirsymo pagal liekanas Skirtu-mas
2 TS-LKD 275365 21,66 20 21 118 21 1
6 LVŽS 273924 21,55 19 20 11784 21 2
1 LSDP 183479 14,43 13 13 13088 14 1
7 LRLS 114869 9,04 8 8 10013 9 1
11 LLRA-KŠS 69796 5,49 5 5 4261 5 0
5 PTT 0 5,33 5 -5
Tvarkiečiai taip pat greičiausiai skundžia tokį sprendimą ir klausimas keliauja į Konstitucinį Teismą. Pasekmės II: galima svarstyti tik dėl dalies balsų pripažinimo negaliojančiais, bet tada kiltų klausimas dėl kurios dalies, kadangi daugiamandatė apygarda yra visos Lietuvos teritorija.
0

Rinkimai
Nepritariu pozicijai, kad RK nariams mokama “pagal įstatymą”, “darbo apmokėjimo taisyklės jiems netaikomos” ir panašiai. RK nariams vienodai, pagal kokias taisykles jie dirba. Ir dirba jie savaitgalį, naktį, dažnai be pertraukų. Man ne kartą skambino apylinkių pirmininkai sakydami, kad pildydami tabelius yra “priversti meluoti” ir rašyti mažiau valandų, nei faktiškai dirbo. O dabar paeiliui: Seimo rinkimų įstatymo 23 straipsnis. Rinkimų komisijų narių darbo apmokėjimas
  1. Rinkimų komisijų pirmininkai, pirmininko pavaduotojai, rinkimų komisijų sekretoriai ir nariai už darbą rinkimų komisijose gauna atlyginimą pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktus ir Vyriausybės nustatytus tarifus.
  2. Rinkimų komisijų nariams, pirmininkams, pirmininko pavaduotojams ir komisijų sekretoriams už darbą rinkimų komisijose apmokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis neviršijant atitinkamai rinkimų komisijai numatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Darbo laiko apskaitos žiniaraščių rinkimų komisijose pildymo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Už darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pateiktų duomenų teisingumą atsako atitinkamos rinkimų komisijos pirmininkas. Darbui rinkimų komisijose netaikomi Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyti darbo trukmės apribojimai.
  3. Rinkimų komisijų pirmininkų, pirmininko pavaduotojų, komisijų sekretorių ir narių skatinimo tvarkos aprašą Vyriausiosios rinkimų komisijos teikimu tvirtina Vyriausybė.
Žiūrint formalistiškai, tai Seimo rinkimų įstatymas, kaip specialusis įstatymas turi aukštesnę galią prieš Darbo kodeksą ir Vyriausybės nutarimus dėl minimalaus valandinio darbo apmokėjimo. Tačiau paaiškinimas “nėra pinigų” netinkamas tuo atveju, kai išleidžiama neproporcingai daug biuleteniams, kitai “makulatūrai”, o komisijų nariai vykdo jiems nebūdingas užduotis, pvz., nešioja rinkėjų korteles. Tačiau yra ir kitas požiūris – minėtos Seimo rinkimų įstatymo normos atitikimo Konstitucijai klausimas. Konstitucijos 48 straipsnis sako, kad “Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju”. Šiuo atveju neaišku, ar “gauti teisingą apmokėjimą” yra ir gali būti suprantama kaip “kiek skyrė, tiek ir duodam”. O jei kitą kartą skirs dar mažiau? Manau, kad valstybė, nustatydama bent minimalų valandinį darbo apmokėjimo tarifą, turėtų prisiimti įsipareigojimą mokėti bent jau tą tarifą ir RK nariams. Man ne kartą yra tekę ginti VRK pozicijas teisme. Negalėčiau prieštarauti, jei kuris apylinkės komisijos narys kreiptųsi į teismą reikalaudamas taikyti Konstitucijos 48 straipsnį tiesiogiai. Taip pat negalėčiau prieštarauti, jei pareiškėjas prašytų teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Seimo rinkimų įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kiek nustato, kad “Darbui rinkimų komisijose netaikomi Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyti darbo trukmės apribojimai”, taip pat ta apimtimi, kiek nenustato, jog už darbą turi būti mokamas ne mažesnis atlyginimas, nei nustatytas minimalus valandinis darbo užmokestis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
0

Dar nesibaigė Seimo rinkimai, o jau visi vos išsimiegoję puolė prie feisbukų komentuoti. Aš miegojau taip pat mažai, bet atsakyti į komentarus, matau, reikia. Visų pirma, labai atsiprašau visų, kad reikėjo palaukti dvi su puse valandos ilgiau, nei įprasta, kada bus pradėti skelbti rinkimų rezultatai. Aš šios informacinės sistemos nei projektavau, nei dalyvavau ją kuriant, todėl priežasčių įvardinti, kodėl taip nutiko negaliu. Bet rezultatai galų gale pasirodė. Skirtumas tik tas, kad šįkart jie buvo skelbiami iškart su pirmumo balais. Taip, žinau, kad dabar 2016 –tieji, ir rinkimų rezultatai turėjo būti atsiųsti kiekvienam į “appsą” jau 20 val. 15 minučių vėliausiai. Gal kada taip ir bus. Visi pradėjo ūžti, kad dabar jau tikrai nebus internetinio balsavimo. Jo ir taip nebūtų buvę artimiausiu metu, kol apie tai tik kalbėsim ir nieko nedarysim. Norint nieko nedaryti, užtenka tiesiog nedaryti, pateisinimų tam ieškoti nebūtina. Taip galėjome nedaryti ir elektroninių rinkėjų sąrašų, ir balsavimo vietos perkėlimo, ir kitų dalykų, be kurių rinkimų dabar jau nebeįsivaizduojame. Tik paminėsiu, kad estai šiuo metu kuria jau antros kartos balsavimo internetu branduolį, australai New South Wales valstijoje džiaugiasi turėdami internetinį balsavimą, jame balsuoja jau per 280 000 rinkėjų. Prancūzų išeiviai balsuoja tiek rinkdami išeivių asamblėją, tiek Nacionalinės Asamblėjos deputatus užjūrio apygardose. 2015 metais Seime buvo siūloma įteisinti balsavimą terminalais išankstiniame balsavime (http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/119231#wowzaplaystart=989000&wowzaplayduration=162000). Šitaip būtumėm išvengę eilių balsuojant iš anksto. Norint vertinti balsavimo internetu sistemos saugumą reikia pirmiausia turėti ką vertinti. Teisingumo ministerija siūlė priimti Balsavimo internetu sistemos kūrimo įstatymą, kuriuo būtų pavesta sukurti iš išmėginti tokią sistemą, o tik tada priimti pasvertą sprendimą, ar ją taikyti rinkimuose. Dabartinė balsavimo užsienyje sistema, mano galva, yra katastrofa. Balsavimas internetu iš užsienio yra vienas iš gerų sprendimų. Balsuoti internetu savarankiškai galėtų ir neregiai ir kiti socialiai jautrių grupių asmenys. Sutinku, kad negalima įvedinėti balsavimo internetu skubotai ir neatsakingai, bet jei tuo klausimu nieko nedaryti irgi ne išeitis. Kad balsavimas internetu veikia – faktas. Ar jis 100 proc. saugus? Ne. Bet ten, kur jis veikia, jis veikia geriau nei balsavimas paštu.
0

Rinkimų kampanija galų gale prasidėjo. Vienas dalina garsaus žento autografu pasirašytus kamuolius. Kitas – savo padėjėjams sėkmės atveju žada keliones į šiltus kraštus. Trečias – visiems po naują butą. Šiame tekste pamėginsiu trumpai nušviesti, kokios priemonės leidžiamos politinėje kovoje, o kurios – nelabai. Visų pirma, kas yra politinė reklama ir rinkimų agitacija, kuo jos skiriasi? Tai – tarpusavyje susijusios, viena kitą papildančios sąvokos. Politinė reklama yra bet kokia informacija, kuria rinkėjai skatinami dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už partiją ar kandidatą, propaguojama partija ar kandidatas. Rinkimų agitacija – tai veikla, kurios metu ta politinė reklama yra skleidžiama. Konkrečiai imant, kandidato nuotrauka ir tekstas reklaminėje skrajutėje yra politinė reklama, o šių skrajučių dalinimas yra rinkimų agitacija. Seimo rinkimų įstatyme parašyta, kad “Rinkimų agitacija gali būti įvairių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų”. Taigi, kada rinkimų agitacija negalima, o kada – ne?
  1. Draudžiama paslėpta ar užmaskuota agitacija. Įstatymas reikalauja, kad politinė reklama turi būti pažymėta nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos, t.y. visos skrajutės, skelbimai, užsakyti straipsniai, plakatai, automobiliai, audio ir video klipai turi būti pažymėti užrašu ar įgarsinta tekstu “Politinė reklama. Apmokėta (bus apmokėta) iš kandidato/partijos rinkimų sąskaitos”. Šis pažymėjimas turi būti aiškus ir neklaidinantis. Draudžiama skleisti politinę reklamą pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje.
  2. Draudžiama įrengti ir skleisti išorinę politinę reklamą ant statinių, kuriuose veikia valstybės valdžios, teisėsaugos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, draudžiama naudoti reklamą, imituojančią kelio ženklus, negalima įrengti politinės reklamos ant skulptūrų ir paminklų, 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra balsavimo patalpa, taip pat neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ar kuriuose ji įrengiama, savininko sutikimo;
  3. Draudžiama neatlygintinė politinė reklama. Šis draudimas susijęs su reikalavimu atskleisti kampanijos rėmėjus ir su draudimu juridiniams asmenims remti partijas bei kandidatus. Jei politinę reklamą neatlygintinai skleidžia laikraštis, interneto portalas, televizija ar radijo stotis, tai jau turėtų būti vertinama kaip pažeidimas. Tas pats ir su plakatų kabinimu ant pastatų ar reklaminių konstrukcijų.
  4. Per televiziją skleisti politinę reklamą galima dviem būdais: ne trumpesniais kaip 30 sekundžių reklaminiais klipais ir diskusijų/debatų laidose. Šiomis dienomis rezonansą sukėlė neva VRK “draudimas” premjerui kalbėti per LRT televiziją. Manau, kad mano kolegos kiek per daug formaliai paskaitė įstatymą, o premjero spaudos tarnyba ar kiti patarėjai taip pat neįsigilino į klausimo esmę. Seimo rinkimų įstatymo 54 ir 51 straipsniai kalba apie rinkimų agitacijos pagrindus ir naudojimąsi tarnybine padėtimi rinkimų agitacijai. Taip, būtų blogai, jei premjeras per LRT tiesioginio interviu metu imtų agituoti už save ar savo partiją, bet vien prevenciškai neleisti jam kalbėti nežinant, apie ką bus kalba, mano galva, nebeatitinka šių dienų realijų.
  5. Politinė reklama socialiniuose tinkluose turi savo specifiką. Jei ji skleidžiama už tai sumokant, (pvz., sponsored Facebook post) tai jai taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir reklamai spaudoje ar TV. Asmeninėse socialinių tinklų paskyrose publikuojami pranešimai, raginantys balsuoti už vieną ar kitą kandidatą ar partiją, jei už juos nėra sumokama ar kitaip atsiskaitoma, nelaikytini politine reklama ir jų žymėti nereikia.
Ne bet kokia informacija, kurioje minima partija ar kandidatas yra laikoma politine reklama. Vertinant, ar informaciją pripažinti politine reklama, būtina nustatyti du elementus: pirma,  kad ta informacija yra skleidžiama turint tikslą motyvuoti rinkėjus, ir antra, kad tai daroma kandidato vardu ar interesais. Žinoma, jei politinė reklama skleidžiama užmaskuota kaip žurnalistinė publikacija, jau pažeidimas, tačiau tą reikia įrodyti pasitelkiant specialistų išvadas. Kartais sulaukiu klausimų, ar rinkimų agitacijai taikomos tokios pat taisyklės, kaip ir komercinei reklamai? Ne. Reklamos įstatymas pats atsiriboja nuo politinės ir socialinės reklamos. Todėl kandidatams nekyla atsakomybė už lyginamąją reklamą ar už nerealius pažadus, tačiau politinė reklama turi atitikti visuomenės informavimo įstatymo keliamus principus ir reikalavimus, įskaitant reikalavimus saugoti asmens garbę ir orumą, gyvenimo privatumą, nepilnamečių ir neįgalių asmenų teises, nekurstyti visokeriopos nesantaikos, ir panašiai. Nemažiau svarbus yra rinkėjų papirkinėjimo klausimas. Kandidatams draudžiamą papirkinėti rinkėjus dovanomis ar žadyti atsilyginti po rinkimų. Dalinti galima tik įstatymo leidžiamus kandidato ar partijos simbolika pažymėtus rinkimų programas, biografijas ar kitokius informacinio turinio lankstinukus, kalendorius, atvirukus ir lipdukus. Taškas. Krepšinio kamuolių, vaišių, kitokių daiktų rinkėjams dalinti nevalia. Tas pats su nemokamais koncertais ir kitomis pramogomis ar paslaugomis. Sankcijų spektras už rinkimų agitacijos pažeidimus ar rinkėjų papirkinėjimą labai platus: nuo pažeidimo paviešinimo internete iki šalinimo iš rinkimų. Žinoma, griežčiausios sankcijos turi būti taikomis tik išimtinais atvejais, kuomet konstatuojama, jog padarytas šiurkštus įstatymo pažeidimas. Pažymėtina ir tai, kad po 2012 metų Konstitucinio Teismo išaiškinimo, pašalinti asmenį iš rinkimų galima ir po rinkimų rezultatų paskelbimo. Žinoma, su daugeliu nuostatų galima ginčytis ir jas mėginti įvairiai interpretuoti, bet šiandien svarbiausia, kad rinkimai vyktų skaidriai ir sąžiningai, ir kad taisyklės, kokios jos bebūtų, visiems dalyviams būtų taikomos vienodai. Atsakomybės atribojimas. Šias tekstas – atskira VRK nario nuomonė ir nėra oficialus įstatymų aiškinimas ar oficiali VRK pozicija. Šiuo tekstu negalima remtis aiškinant rinkimų įstatymo nuostatas.
0

Žiniasklaida nejuokais įsiuto. Ir, manau, ne be reikalo. O įsiuto dėl to, kad buvo priversta aiškintis VRK, kad žurnalistų parengtos publikacijos neva yra politinė reklama – konkrečios partijos ir jos lyderio propaganda. Viena iš VRK funkcijų yra spręsti ginčus dėl politinės reklamos. Rinkimų laikotarpiu viešumas ir žinomumas politikams reikalingas kaip oras, ir, suprantama, kiekvienas nori jo kuo daugiau. VRK uždavinys – užtikrinti, kad to žinomumo politikai siektų teisėtomis priemonėmis, laikydamiesi sąžiningų ir garbingų rinkimų principų. Šių principų turinį sudaro visa eilė reikalavimų, tarp kurių yra reikalavimai žymėti skleidžiamą politinę reklamą, reikalavimas, kad politinė reklama būtų skiedžiama taikant visiems vienodus įkainius, kad visos politinės reklamos išlaidos būtų daromos tik iš specialių rinkimų sąskaitų, kad nebūtų kampanijos finansuojamos per trečiuosius asmenis, ir panašiai. Kitaip tariant, rinkimų kampanija turi vykti laikantis lygiateisiškumo, skaidrumo, viešumo ir atskaitingumo. Įprasta, kad kiekvienas įtardamas, jog kažkokia publikacija yra nepažymėta propaganda, rašo skundą VRK. Ir VRK tą skundą pagal kompetenciją privalo nagrinėti. Tačiau kaip nustatyti, kur riba tarp žurnalistikos ir politinės propagandos? Reikia turėti žurnalistikos patirties, kad suprasti, kada publikacija yra interviu ar apžvalga, o kada – tendencinga propaganda. Aš tokios patirties neturiu, o vadovautis vien savo intuicija būtų mažiausiai neprofesionalu. Tas vidinis įsitikinimas turi susiformuoti išsamiai įsigilinus į kiekvienos publikacijos turinį, išklausius nešališkų specialistų nuomones, pasiremiant ankstesne praktika, ir pan. Vien politiko ar partijos paminėjimo ar atvaizdo parodymo automatiškai laikyti propaganda man neišeina. Tačiau visų svarbiausia – išsiaiškinti tokios publikacijos motyvaciją, konkrečiai, ar žurnalistas ją parengė eidamas savo pareigas, ar jis tai padarė turėdamas kitų neatskleistų motyvų (redaktoriaus lieptas, ar gavęs neatskleistą atlygį, ar pan.). Tokios motyvacijos gali būti įvairios: sakykime, informacija apie slaptus susitarimus tarp žiniasklaidos priemonių vadovų/savininkų ir partijos ar jos rėmėjų dėl neatskleistos paramos ar reklaminių užsakymų, ir panašiai. Valstybinė institucija čia tikrai negali vadovautis kaltumo prezumpcija, tačiau paaiškėjus tokiems susitarimams esant, reakcija turi būti greita it adekvati. Priešinga pozicija gali vesti prie situacijos, kuri griautų pasitikėjimą ne tik pačia VRK, bet ir konkrečiais žurnalistais ar žiniasklaida apskritai. Šioje situacijoje greitų vaistų nėra. Politiniai oponentai bet kokį vienas kitų paminėjimą žiniasklaidoje jau vadina užsakyta propaganda, taip buvo ir bus. VRK pareiga – tokius skundus nagrinėti ir priiminėti sprendimus. Visą informaciją reikia tikrinti ir tirti, tačiau tai daryti būtina atsakingai ir profesionaliai, patiems nepolitikuojant ir nedarant skandalo anksčiau laiko. Sąžiningai dirbantis žurnalistas neturi bijoti, kad bus kviečiamas aiškintis VRK ar dar kokiai įstaigai, kodėl jis uždavė politikui būtent tokius klausimus, kodėl prie straipsnio pateiktos 102 nuotraukos, o ne tik viena ar 400, kodėl apie tą politiką rašo, o apie kitą – ne. Čia VRK uždavinys – visų pirma surinkti įrodymus, kad publikacija buvo slapta užsakyta, o tik tada jungti buldozerį. Manau, šis skandalas bus gera pamoka ir žadintuvas mums visiems, kad šalia aklų įstatymų formuluočių yra ir realus gyvenimas, gyvi žmonės ir tikros aistros. Tikiuosi, kad rinkimų kampanija po šio nesusipratimo bus dar brandesnė ir skaidresnė.
0

Rytas už vakarą protingesnis. Pagirios po vakarykštės Brexit euforijos dar nepraėjo, bet jau nebedominuoja. Gyvenimas kaip ėjo, taip ir eis toliau, tik kažkas pasikeitė, svarbiausia, pačioje ES. Įvairūs argumentai logiški tiek šalininkų, tie priešininkų stovyklose. Pirmiausia, Brexit referendumas – puikus wake-up call, kad kažkas Europoje rimtai negerai. Europos teoretikai ir biurokratai padarė Europą kitokią, nei ją nori matyti piliečiai: nerangią ir stagnuojančią. Laisva prekyba ir laisvas kapitalo ir žmonių judėjimas – puiku, tačiau gilesnė integracija, aukojant nacionalinių valstybių suverenitetą jau gal nelabai. Bent jau taip suprantu racionalius Brexit šalininkų argumentus. Partinės demokratijos kažkaip virsta elitokratijomis, kuriose, taip, konkuruoja mokesčių, socialinės ir kitokios politikos, tačiau partinis elitas vieningas visose partijose – eilinis rinkėjas per mažas, kad jo balsas spręstų. Pasirodo, gali būti ir kitaip. Valstybės ar sąjungos veikimo principai turėtų būti suprantami didžiajai daliai gyventojų, turi būti aiškūs jų sudarymo principai ir atskaitomybės, o svarbiausia, atskaitomybė prieš piliečius – rinkėjus. Šiandien ES institucijų veikimui suprasti reikia specialių studijų, vien bendrojo ar net aukštojo išsilavinimo nepakaks. O kai kažką suprasti yra ubercomplicado, tai ir aklai pasitikėti tuo kažkaip neišeina. Europai reikia reformuotis, ir ne kosmetiškai, bet iš principo, peržiūrint pamatinius dalykus ir apsisprendžiant dėl esmės: ar likti tik ekonomine sąjunga, ar judėti link gilesnės integracijos. Gal bendras Europos referendumas padėtų? Šveicarai tai moka daryti jau virš šimto metų. O ir internetas yra visur.
0

PREVIOUS POSTSPage 2 of 4NEXT POSTS