Your address will show here +12 34 56 78
Rinkimai, Uncategorized

Galimi scenarijai dėl vakarų Žemaitijos balsavimo reikalų

Subjektyvi teisininko, VRK nario nuomonė

1. Provokacija

Kažkas (galingi politiniai oponentai, tautos priešai) surengė provokaciją, kad būtų perkami balsai, ir, pagavimo atveju, būtų sakoma, kad pirkta Tvarkos ir teisingumo partijos narių naudai. Šiuo atveju provokatoriai turi būti patraukti patraukti atsakomybėn, tvarkiečių atsiprašyta ir klausimas uždarytas. Tiesa, konservatoriai greičiausiai skundžia tokį sprendimą ir klausimas keliauja į Konstitucinį Teismą.

2. Konkrečių “tvarkiečių” naudai vykdytas balsų pirkimas

Sakykime, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad asmenys, veikdami konkrečių partijos narių vardu ar interesais organizavo ir vykdė balsų pirkimą. Šiuo atveju turi būti įjungtas Seimo rinkimų įstatymo  91 straipsnis: Jeigu partija ar kandidatas šiurkščiai pažeidė šio įstatymo 5(1) straipsnio 1 dalį (balsų pirkimas – J. Udrio past.) <…> Vyriausioji rinkimų komisija priima sprendimą dėl <…> kandidato registravimo panaikinimo po rinkimų dienos, bet ne vėliau kaip iki galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo. <…> panaikinus kandidato registravimą, už kandidatą paduoti rinkiminio reitingo balsai arba rinkėjų paduoti balsai už kandidatą į Seimo narius pripažįstami negaliojančiais. Pasekmės I: partijai Tvarka ir teisingumas lieka 5 mandatai, tačiau tie asmenys, kurių naudai buvo pirkti balsai, pašalinami iš rinkimų sąrašo, jų vietas atitinkamai užima žemiau eilėje esantys kandidatai. Tvarkiečiai greičiausiai skundžia tokį sprendimą ir klausimas keliauja į Konstitucinį Teismą Pasekmės II: jei Šilutės apygardoje paaiškėja, kad balsų pirkimas vyko K. Komskio vardu ar interesais, vienmandatės rinkimų apygardos rezultatų tai negriauna, nes K. Komskis ir taip į antrąjį rinkimų turą nepatenka. Jei kažkas panašaus paaiškėja kitose apygardose, kur laimi ar į II turą patenka su balsų pirkimu susijęs kandidatas, tai tuomet sprendžiamas klausimas dėl vienmandatės apygardos rezultatų panaikinimo ir naujų rinkimų toje apygardoje organizavimo.

3. Organizuotas balsų pirkimas

Jei bus nustatyta, kad asmenys, veikdami partijos vardu ar interesais organizavo ir vykdė balsų pirkimą, ir tai buvo daroma su partijos vadovybės, ar kelių vadovaujančias pareigas užimančių asmenų žinia, turėtų  būti aktyvuotos kitos Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio nuostatos: Jeigu partija ar kandidatas šiurkščiai pažeidė šio įstatymo 5(1) straipsnio 1 dalį (balsų pirkimas – J. Udrio past.) <…> Vyriausioji rinkimų komisija priima sprendimą dėl kandidatų sąrašo paskelbimo atšaukimo <…> po rinkimų dienos, bet ne vėliau kaip iki galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo. Atšaukus kandidatų sąrašo paskelbimą, už kandidatų sąrašą paduoti balsai <…> pripažįstami negaliojančiais. Balsus pripažinus negaliojančiais, sprendžiama dėl rinkimų pripažinimo negaliojančiais šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Pasekmės I: Panaikinus partijos Tvarka ir teisingumas kandidatų sąrašo registravimą po rinkimų, už ją paduoti 67794 balsai pripažįstami negaliojančiais. Tuomet iš naujo įjungiamas Seimo rinkimų įstatymo 89 straipsnis (Rinkimų rezultatų nustatymas daugiamandatėje rinkimų apygardoje). Rinkėjų skaičius nesikeičia – 1271365. Rinkimų barjeras skaičiuojamas nuo dalyvavusių rinkėjų skaičiaus, taigi, partijų, peržengusių barjerą, skaičius neperskaičiuojamas. Padidėja tik negaliojančių biuletenių skaičius – vietoje 52422 tampa (52422+67794)=120216. Apskaičiuojama kvota – tai yra, kiek balsų reikia 1 mandatui gauti. Ji lygi rinkėjų balsų, kuriuos gavo sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, sumai, padalytai iš 70. Šiuo atveju ji tampa 13107 (vietoj 14075). Už kiekvieną sąrašą paduotų balsų skaičius dalijamas iš kvotos. Gautas sveikasis dalmuo yra mandatų skaičius, tenkantis kiekvienam sąrašui pagal kvotą, o šio dalijimo liekanos naudojamos likusiems mandatams paskirstyti pagal liekanas. Gauname tokį rezultatą:
Nr. Pavadi-nimas Galiojan-čių biuletenių % nuo dalyva-vusių rinkėjų Pirminis rezultata-tas Pagal naują kvotą Lieka-nos Po paskirsymo pagal liekanas Skirtu-mas
2 TS-LKD 275365 21,66 20 21 118 21 1
6 LVŽS 273924 21,55 19 20 11784 21 2
1 LSDP 183479 14,43 13 13 13088 14 1
7 LRLS 114869 9,04 8 8 10013 9 1
11 LLRA-KŠS 69796 5,49 5 5 4261 5 0
5 PTT 0 5,33 5 -5
Tvarkiečiai taip pat greičiausiai skundžia tokį sprendimą ir klausimas keliauja į Konstitucinį Teismą. Pasekmės II: galima svarstyti tik dėl dalies balsų pripažinimo negaliojančiais, bet tada kiltų klausimas dėl kurios dalies, kadangi daugiamandatė apygarda yra visos Lietuvos teritorija.
0

Rinkimai
Nepritariu pozicijai, kad RK nariams mokama “pagal įstatymą”, “darbo apmokėjimo taisyklės jiems netaikomos” ir panašiai. RK nariams vienodai, pagal kokias taisykles jie dirba. Ir dirba jie savaitgalį, naktį, dažnai be pertraukų. Man ne kartą skambino apylinkių pirmininkai sakydami, kad pildydami tabelius yra “priversti meluoti” ir rašyti mažiau valandų, nei faktiškai dirbo. O dabar paeiliui: Seimo rinkimų įstatymo 23 straipsnis. Rinkimų komisijų narių darbo apmokėjimas
  1. Rinkimų komisijų pirmininkai, pirmininko pavaduotojai, rinkimų komisijų sekretoriai ir nariai už darbą rinkimų komisijose gauna atlyginimą pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktus ir Vyriausybės nustatytus tarifus.
  2. Rinkimų komisijų nariams, pirmininkams, pirmininko pavaduotojams ir komisijų sekretoriams už darbą rinkimų komisijose apmokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis neviršijant atitinkamai rinkimų komisijai numatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Darbo laiko apskaitos žiniaraščių rinkimų komisijose pildymo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Už darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pateiktų duomenų teisingumą atsako atitinkamos rinkimų komisijos pirmininkas. Darbui rinkimų komisijose netaikomi Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyti darbo trukmės apribojimai.
  3. Rinkimų komisijų pirmininkų, pirmininko pavaduotojų, komisijų sekretorių ir narių skatinimo tvarkos aprašą Vyriausiosios rinkimų komisijos teikimu tvirtina Vyriausybė.
Žiūrint formalistiškai, tai Seimo rinkimų įstatymas, kaip specialusis įstatymas turi aukštesnę galią prieš Darbo kodeksą ir Vyriausybės nutarimus dėl minimalaus valandinio darbo apmokėjimo. Tačiau paaiškinimas “nėra pinigų” netinkamas tuo atveju, kai išleidžiama neproporcingai daug biuleteniams, kitai “makulatūrai”, o komisijų nariai vykdo jiems nebūdingas užduotis, pvz., nešioja rinkėjų korteles. Tačiau yra ir kitas požiūris – minėtos Seimo rinkimų įstatymo normos atitikimo Konstitucijai klausimas. Konstitucijos 48 straipsnis sako, kad “Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju”. Šiuo atveju neaišku, ar “gauti teisingą apmokėjimą” yra ir gali būti suprantama kaip “kiek skyrė, tiek ir duodam”. O jei kitą kartą skirs dar mažiau? Manau, kad valstybė, nustatydama bent minimalų valandinį darbo apmokėjimo tarifą, turėtų prisiimti įsipareigojimą mokėti bent jau tą tarifą ir RK nariams. Man ne kartą yra tekę ginti VRK pozicijas teisme. Negalėčiau prieštarauti, jei kuris apylinkės komisijos narys kreiptųsi į teismą reikalaudamas taikyti Konstitucijos 48 straipsnį tiesiogiai. Taip pat negalėčiau prieštarauti, jei pareiškėjas prašytų teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Seimo rinkimų įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kiek nustato, kad “Darbui rinkimų komisijose netaikomi Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyti darbo trukmės apribojimai”, taip pat ta apimtimi, kiek nenustato, jog už darbą turi būti mokamas ne mažesnis atlyginimas, nei nustatytas minimalus valandinis darbo užmokestis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
0

Dar nesibaigė Seimo rinkimai, o jau visi vos išsimiegoję puolė prie feisbukų komentuoti. Aš miegojau taip pat mažai, bet atsakyti į komentarus, matau, reikia. Visų pirma, labai atsiprašau visų, kad reikėjo palaukti dvi su puse valandos ilgiau, nei įprasta, kada bus pradėti skelbti rinkimų rezultatai. Aš šios informacinės sistemos nei projektavau, nei dalyvavau ją kuriant, todėl priežasčių įvardinti, kodėl taip nutiko negaliu. Bet rezultatai galų gale pasirodė. Skirtumas tik tas, kad šįkart jie buvo skelbiami iškart su pirmumo balais. Taip, žinau, kad dabar 2016 –tieji, ir rinkimų rezultatai turėjo būti atsiųsti kiekvienam į “appsą” jau 20 val. 15 minučių vėliausiai. Gal kada taip ir bus. Visi pradėjo ūžti, kad dabar jau tikrai nebus internetinio balsavimo. Jo ir taip nebūtų buvę artimiausiu metu, kol apie tai tik kalbėsim ir nieko nedarysim. Norint nieko nedaryti, užtenka tiesiog nedaryti, pateisinimų tam ieškoti nebūtina. Taip galėjome nedaryti ir elektroninių rinkėjų sąrašų, ir balsavimo vietos perkėlimo, ir kitų dalykų, be kurių rinkimų dabar jau nebeįsivaizduojame. Tik paminėsiu, kad estai šiuo metu kuria jau antros kartos balsavimo internetu branduolį, australai New South Wales valstijoje džiaugiasi turėdami internetinį balsavimą, jame balsuoja jau per 280 000 rinkėjų. Prancūzų išeiviai balsuoja tiek rinkdami išeivių asamblėją, tiek Nacionalinės Asamblėjos deputatus užjūrio apygardose. 2015 metais Seime buvo siūloma įteisinti balsavimą terminalais išankstiniame balsavime (http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/119231#wowzaplaystart=989000&wowzaplayduration=162000). Šitaip būtumėm išvengę eilių balsuojant iš anksto. Norint vertinti balsavimo internetu sistemos saugumą reikia pirmiausia turėti ką vertinti. Teisingumo ministerija siūlė priimti Balsavimo internetu sistemos kūrimo įstatymą, kuriuo būtų pavesta sukurti iš išmėginti tokią sistemą, o tik tada priimti pasvertą sprendimą, ar ją taikyti rinkimuose. Dabartinė balsavimo užsienyje sistema, mano galva, yra katastrofa. Balsavimas internetu iš užsienio yra vienas iš gerų sprendimų. Balsuoti internetu savarankiškai galėtų ir neregiai ir kiti socialiai jautrių grupių asmenys. Sutinku, kad negalima įvedinėti balsavimo internetu skubotai ir neatsakingai, bet jei tuo klausimu nieko nedaryti irgi ne išeitis. Kad balsavimas internetu veikia – faktas. Ar jis 100 proc. saugus? Ne. Bet ten, kur jis veikia, jis veikia geriau nei balsavimas paštu.
0

Rinkimų kampanija galų gale prasidėjo. Vienas dalina garsaus žento autografu pasirašytus kamuolius. Kitas – savo padėjėjams sėkmės atveju žada keliones į šiltus kraštus. Trečias – visiems po naują butą. Šiame tekste pamėginsiu trumpai nušviesti, kokios priemonės leidžiamos politinėje kovoje, o kurios – nelabai. Visų pirma, kas yra politinė reklama ir rinkimų agitacija, kuo jos skiriasi? Tai – tarpusavyje susijusios, viena kitą papildančios sąvokos. Politinė reklama yra bet kokia informacija, kuria rinkėjai skatinami dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už partiją ar kandidatą, propaguojama partija ar kandidatas. Rinkimų agitacija – tai veikla, kurios metu ta politinė reklama yra skleidžiama. Konkrečiai imant, kandidato nuotrauka ir tekstas reklaminėje skrajutėje yra politinė reklama, o šių skrajučių dalinimas yra rinkimų agitacija. Seimo rinkimų įstatyme parašyta, kad “Rinkimų agitacija gali būti įvairių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų”. Taigi, kada rinkimų agitacija negalima, o kada – ne?
  1. Draudžiama paslėpta ar užmaskuota agitacija. Įstatymas reikalauja, kad politinė reklama turi būti pažymėta nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos, t.y. visos skrajutės, skelbimai, užsakyti straipsniai, plakatai, automobiliai, audio ir video klipai turi būti pažymėti užrašu ar įgarsinta tekstu “Politinė reklama. Apmokėta (bus apmokėta) iš kandidato/partijos rinkimų sąskaitos”. Šis pažymėjimas turi būti aiškus ir neklaidinantis. Draudžiama skleisti politinę reklamą pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje.
  2. Draudžiama įrengti ir skleisti išorinę politinę reklamą ant statinių, kuriuose veikia valstybės valdžios, teisėsaugos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, draudžiama naudoti reklamą, imituojančią kelio ženklus, negalima įrengti politinės reklamos ant skulptūrų ir paminklų, 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra balsavimo patalpa, taip pat neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ar kuriuose ji įrengiama, savininko sutikimo;
  3. Draudžiama neatlygintinė politinė reklama. Šis draudimas susijęs su reikalavimu atskleisti kampanijos rėmėjus ir su draudimu juridiniams asmenims remti partijas bei kandidatus. Jei politinę reklamą neatlygintinai skleidžia laikraštis, interneto portalas, televizija ar radijo stotis, tai jau turėtų būti vertinama kaip pažeidimas. Tas pats ir su plakatų kabinimu ant pastatų ar reklaminių konstrukcijų.
  4. Per televiziją skleisti politinę reklamą galima dviem būdais: ne trumpesniais kaip 30 sekundžių reklaminiais klipais ir diskusijų/debatų laidose. Šiomis dienomis rezonansą sukėlė neva VRK “draudimas” premjerui kalbėti per LRT televiziją. Manau, kad mano kolegos kiek per daug formaliai paskaitė įstatymą, o premjero spaudos tarnyba ar kiti patarėjai taip pat neįsigilino į klausimo esmę. Seimo rinkimų įstatymo 54 ir 51 straipsniai kalba apie rinkimų agitacijos pagrindus ir naudojimąsi tarnybine padėtimi rinkimų agitacijai. Taip, būtų blogai, jei premjeras per LRT tiesioginio interviu metu imtų agituoti už save ar savo partiją, bet vien prevenciškai neleisti jam kalbėti nežinant, apie ką bus kalba, mano galva, nebeatitinka šių dienų realijų.
  5. Politinė reklama socialiniuose tinkluose turi savo specifiką. Jei ji skleidžiama už tai sumokant, (pvz., sponsored Facebook post) tai jai taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir reklamai spaudoje ar TV. Asmeninėse socialinių tinklų paskyrose publikuojami pranešimai, raginantys balsuoti už vieną ar kitą kandidatą ar partiją, jei už juos nėra sumokama ar kitaip atsiskaitoma, nelaikytini politine reklama ir jų žymėti nereikia.
Ne bet kokia informacija, kurioje minima partija ar kandidatas yra laikoma politine reklama. Vertinant, ar informaciją pripažinti politine reklama, būtina nustatyti du elementus: pirma,  kad ta informacija yra skleidžiama turint tikslą motyvuoti rinkėjus, ir antra, kad tai daroma kandidato vardu ar interesais. Žinoma, jei politinė reklama skleidžiama užmaskuota kaip žurnalistinė publikacija, jau pažeidimas, tačiau tą reikia įrodyti pasitelkiant specialistų išvadas. Kartais sulaukiu klausimų, ar rinkimų agitacijai taikomos tokios pat taisyklės, kaip ir komercinei reklamai? Ne. Reklamos įstatymas pats atsiriboja nuo politinės ir socialinės reklamos. Todėl kandidatams nekyla atsakomybė už lyginamąją reklamą ar už nerealius pažadus, tačiau politinė reklama turi atitikti visuomenės informavimo įstatymo keliamus principus ir reikalavimus, įskaitant reikalavimus saugoti asmens garbę ir orumą, gyvenimo privatumą, nepilnamečių ir neįgalių asmenų teises, nekurstyti visokeriopos nesantaikos, ir panašiai. Nemažiau svarbus yra rinkėjų papirkinėjimo klausimas. Kandidatams draudžiamą papirkinėti rinkėjus dovanomis ar žadyti atsilyginti po rinkimų. Dalinti galima tik įstatymo leidžiamus kandidato ar partijos simbolika pažymėtus rinkimų programas, biografijas ar kitokius informacinio turinio lankstinukus, kalendorius, atvirukus ir lipdukus. Taškas. Krepšinio kamuolių, vaišių, kitokių daiktų rinkėjams dalinti nevalia. Tas pats su nemokamais koncertais ir kitomis pramogomis ar paslaugomis. Sankcijų spektras už rinkimų agitacijos pažeidimus ar rinkėjų papirkinėjimą labai platus: nuo pažeidimo paviešinimo internete iki šalinimo iš rinkimų. Žinoma, griežčiausios sankcijos turi būti taikomis tik išimtinais atvejais, kuomet konstatuojama, jog padarytas šiurkštus įstatymo pažeidimas. Pažymėtina ir tai, kad po 2012 metų Konstitucinio Teismo išaiškinimo, pašalinti asmenį iš rinkimų galima ir po rinkimų rezultatų paskelbimo. Žinoma, su daugeliu nuostatų galima ginčytis ir jas mėginti įvairiai interpretuoti, bet šiandien svarbiausia, kad rinkimai vyktų skaidriai ir sąžiningai, ir kad taisyklės, kokios jos bebūtų, visiems dalyviams būtų taikomos vienodai. Atsakomybės atribojimas. Šias tekstas – atskira VRK nario nuomonė ir nėra oficialus įstatymų aiškinimas ar oficiali VRK pozicija. Šiuo tekstu negalima remtis aiškinant rinkimų įstatymo nuostatas.
0

Žiniasklaida nejuokais įsiuto. Ir, manau, ne be reikalo. O įsiuto dėl to, kad buvo priversta aiškintis VRK, kad žurnalistų parengtos publikacijos neva yra politinė reklama – konkrečios partijos ir jos lyderio propaganda. Viena iš VRK funkcijų yra spręsti ginčus dėl politinės reklamos. Rinkimų laikotarpiu viešumas ir žinomumas politikams reikalingas kaip oras, ir, suprantama, kiekvienas nori jo kuo daugiau. VRK uždavinys – užtikrinti, kad to žinomumo politikai siektų teisėtomis priemonėmis, laikydamiesi sąžiningų ir garbingų rinkimų principų. Šių principų turinį sudaro visa eilė reikalavimų, tarp kurių yra reikalavimai žymėti skleidžiamą politinę reklamą, reikalavimas, kad politinė reklama būtų skiedžiama taikant visiems vienodus įkainius, kad visos politinės reklamos išlaidos būtų daromos tik iš specialių rinkimų sąskaitų, kad nebūtų kampanijos finansuojamos per trečiuosius asmenis, ir panašiai. Kitaip tariant, rinkimų kampanija turi vykti laikantis lygiateisiškumo, skaidrumo, viešumo ir atskaitingumo. Įprasta, kad kiekvienas įtardamas, jog kažkokia publikacija yra nepažymėta propaganda, rašo skundą VRK. Ir VRK tą skundą pagal kompetenciją privalo nagrinėti. Tačiau kaip nustatyti, kur riba tarp žurnalistikos ir politinės propagandos? Reikia turėti žurnalistikos patirties, kad suprasti, kada publikacija yra interviu ar apžvalga, o kada – tendencinga propaganda. Aš tokios patirties neturiu, o vadovautis vien savo intuicija būtų mažiausiai neprofesionalu. Tas vidinis įsitikinimas turi susiformuoti išsamiai įsigilinus į kiekvienos publikacijos turinį, išklausius nešališkų specialistų nuomones, pasiremiant ankstesne praktika, ir pan. Vien politiko ar partijos paminėjimo ar atvaizdo parodymo automatiškai laikyti propaganda man neišeina. Tačiau visų svarbiausia – išsiaiškinti tokios publikacijos motyvaciją, konkrečiai, ar žurnalistas ją parengė eidamas savo pareigas, ar jis tai padarė turėdamas kitų neatskleistų motyvų (redaktoriaus lieptas, ar gavęs neatskleistą atlygį, ar pan.). Tokios motyvacijos gali būti įvairios: sakykime, informacija apie slaptus susitarimus tarp žiniasklaidos priemonių vadovų/savininkų ir partijos ar jos rėmėjų dėl neatskleistos paramos ar reklaminių užsakymų, ir panašiai. Valstybinė institucija čia tikrai negali vadovautis kaltumo prezumpcija, tačiau paaiškėjus tokiems susitarimams esant, reakcija turi būti greita it adekvati. Priešinga pozicija gali vesti prie situacijos, kuri griautų pasitikėjimą ne tik pačia VRK, bet ir konkrečiais žurnalistais ar žiniasklaida apskritai. Šioje situacijoje greitų vaistų nėra. Politiniai oponentai bet kokį vienas kitų paminėjimą žiniasklaidoje jau vadina užsakyta propaganda, taip buvo ir bus. VRK pareiga – tokius skundus nagrinėti ir priiminėti sprendimus. Visą informaciją reikia tikrinti ir tirti, tačiau tai daryti būtina atsakingai ir profesionaliai, patiems nepolitikuojant ir nedarant skandalo anksčiau laiko. Sąžiningai dirbantis žurnalistas neturi bijoti, kad bus kviečiamas aiškintis VRK ar dar kokiai įstaigai, kodėl jis uždavė politikui būtent tokius klausimus, kodėl prie straipsnio pateiktos 102 nuotraukos, o ne tik viena ar 400, kodėl apie tą politiką rašo, o apie kitą – ne. Čia VRK uždavinys – visų pirma surinkti įrodymus, kad publikacija buvo slapta užsakyta, o tik tada jungti buldozerį. Manau, šis skandalas bus gera pamoka ir žadintuvas mums visiems, kad šalia aklų įstatymų formuluočių yra ir realus gyvenimas, gyvi žmonės ir tikros aistros. Tikiuosi, kad rinkimų kampanija po šio nesusipratimo bus dar brandesnė ir skaidresnė.
0

Rytas už vakarą protingesnis. Pagirios po vakarykštės Brexit euforijos dar nepraėjo, bet jau nebedominuoja. Gyvenimas kaip ėjo, taip ir eis toliau, tik kažkas pasikeitė, svarbiausia, pačioje ES. Įvairūs argumentai logiški tiek šalininkų, tie priešininkų stovyklose. Pirmiausia, Brexit referendumas – puikus wake-up call, kad kažkas Europoje rimtai negerai. Europos teoretikai ir biurokratai padarė Europą kitokią, nei ją nori matyti piliečiai: nerangią ir stagnuojančią. Laisva prekyba ir laisvas kapitalo ir žmonių judėjimas – puiku, tačiau gilesnė integracija, aukojant nacionalinių valstybių suverenitetą jau gal nelabai. Bent jau taip suprantu racionalius Brexit šalininkų argumentus. Partinės demokratijos kažkaip virsta elitokratijomis, kuriose, taip, konkuruoja mokesčių, socialinės ir kitokios politikos, tačiau partinis elitas vieningas visose partijose – eilinis rinkėjas per mažas, kad jo balsas spręstų. Pasirodo, gali būti ir kitaip. Valstybės ar sąjungos veikimo principai turėtų būti suprantami didžiajai daliai gyventojų, turi būti aiškūs jų sudarymo principai ir atskaitomybės, o svarbiausia, atskaitomybė prieš piliečius – rinkėjus. Šiandien ES institucijų veikimui suprasti reikia specialių studijų, vien bendrojo ar net aukštojo išsilavinimo nepakaks. O kai kažką suprasti yra ubercomplicado, tai ir aklai pasitikėti tuo kažkaip neišeina. Europai reikia reformuotis, ir ne kosmetiškai, bet iš principo, peržiūrint pamatinius dalykus ir apsisprendžiant dėl esmės: ar likti tik ekonomine sąjunga, ar judėti link gilesnės integracijos. Gal bendras Europos referendumas padėtų? Šveicarai tai moka daryti jau virš šimto metų. O ir internetas yra visur.
0

Balsavimo internetu, arba internetinio balsavimo Lietuvoje idėjos blaškosi tarytum dvasia be vietos jau geras dešimtmetis. Smagu, kad vis daugiau randasi pasisakymų šia tema ir į diskusiją įsitraukia vis daugiau autoritetų, ir tai jau nebėra saujelės entuziastų vakarėlis. Neretai tokios diskusijos “užklimpsta” jau pačioje pradžioje, kaip tai pavyko ir ponui Milakniui entuziazmo nestokojančiame tekste. Pradėkime nuo sąvokų. Elektroninis balsavimas ir internetinis balsavimas yra ne tas pats. Balsavimas internetu – tai balsavimas nuotoliniu būdu iš namų/biuro ar telefono būnant ne kontroliuojamoje rinkimų aplinkoje. Elektroninis balsavimas yra platesnė sąvoka ir apima tiek jam mano minėtą balsavimą internetu, tiek balsavimą apylinkėse naudojant tam skirtas elektroninio balsavimo mašinas. Geriausias tokio balsavimo pavyzdys – Brazilija, kur jau keli dešimtmečiai naudojamas išimtinai elektroninėmis balsavimo mašinomis. Tiesa, svarbu paminėti, kad Brazilijoje – 400 000 balsavimo apylinkių ir 143 milijonai rinkėjų. Balsavimo “aparatai” taip pat naudojami daug kur JAV, Belgijoje, ir pasaulio patirtis naudojant šiuos aparatus nėra vienareikšmė. Šių aparatų naudojimas pasiteisina didelėse valstybėse ir kur komplikuotas balsų skaičiavimas, tačiau jos nesprendžia nuotolinio balsavimo problemų. Lietuvoje mes kalbame apie balsavimą internetu (arba populiariai kalbant – internetinį balsavimą). Tai balsavimas, naudojant standartinius įrenginius – kompiuterius, planšetinius kompiuterius ar išmaniuosius telefonus, alima būtų balsuoti iš bet kur, kur yra interneto ryšys. Tikra ar menama nauda? Ponas Milaknis teisus cituodamas profesorę Ainę Ramonaitę, kad nėra tyrimų, įrodančių, kad balsavimas internetu padidintų rinkėjų aktyvumą, o rinkėjai tiesiog renkasi kitą balsavimo būdą. Tačiau štai Australų pavyzdžiai rodo, kad balsavimas internetu padeda žmonėms su negalia balsuoti savarankiškai. Video apie tai čia: https://www.youtube.com/watch?v=dcwnVn1eh1g Kitas aspektas – patogumas. Jau rašiau anksčiau, kad aukoti dalį sekmadienio pėdinimui į rinkimų apylinkę aš nenoriu. Ir man neįdomu, jei kažkas apšauks mane blogu patriotu. Dar Henris Fordas sakė, kad “jei prieš gamindamas automobilį būčiau daręs apklausas, ko nori žmonės, jie būtų prašę greitesnių arklių”. Kiti tyrimai rodo, kad emigrantai nedalyvauja rinkimuose, nes nepatogu (per toli) vykti iki balsavimo vietų užsienyje. Taigi, balsavimas internetu turi aiškius adresatus: užsienyje esančius rinkėjus, keliaujančius, bei neįgaliuosius. Jie nori tokio balsavimo. Tie, kas nori jiems tai uždrausti, tegul pirma pavaikšto jų batais. Be to, niekas nesakė, kad rinkimų aktyvumo didinimas yra savaime vertybė. Štai kad ir  Australijoje balsavimas privalomas, ten su aktyvumu problemų nėra (97 proc.), bet New South Wales džiaugiasi balsavimo internetu privalumas. Danai turi 87 proc. aktyvumą ir be privalomojo balsavimo, tačiau taip pat svarsto interentinio balsavimo galimybes. Pasitikėjimas ar galimybė patikrinti? Pasitikėjimas internetinio balsavimo sistema nereiškia reikalavimo aklai tikėti, kad “viskas ten gerai”. Šiuolaikinės balsavimo internetu sistemos leidžia rinkėjui patikimai patikrinti, kad jo balsas įkaitytas į elektroninę balsadėžę. Sistemos auditoriai turi instrumentus patikrinti, ar visi pateikti balsai buvo skaičiuojami, ar nebuvo pažeistas elektroninės balsadėžės vientisumas, ar nebuvo pakeisti balsai, ar nebuvo įtraukta papildomų neteisėtų biuletenių, ir kt. Tai nėra vien teoriniai reikalavimai, o praktikoje taikomi metodai (Estija, Norvegija, Prancūzija, Australija, Kanada ir kt.). Beje, šie reikalavimai yra įtraukti ir į siūloma balsavimo internetu įstatymo projektą. Taip, visa tai daro sistemą sudėtingą, tačiau leidžia užtikrinti balsavimo internetu skaidrumą ir  saugumą. Tai tarsi sudėtingas variklis ar laikrodžio mechanizmas, detaliai suprantamas tik specialistams, tačiau eiliniam vartotojui – paprastas naudoti ir patikrinamas. Išgalvotos grėsmės Balsų pirkimas nėra balsavimo internetu baubas. Šita rizika internetinio balsavimo kontekste  yra niekuo nepamatuota ir nepagrįsta. Tokius politikų nuogąstavimus teko girdėti ne vienoje šalyje, tačiau rimtų argumentų tam pagrįsti nežinau. Balsų pirkimui internetas nepadeda, o tik kenkia – štai Estijoje rinkėjas gali internetu balsuoti keletą kartų, todėl balsų pirkėjas nežino, ar jo nupirktas balsas bus paskutinis. Yra įvairių siūlymų dėl balsavimo internetu ribojimo. Pono Milaknio siūlymas skirti balsuoti internetu vieną apygardą – vienas iš jų. Čia yra keletas teisinių niuansų. Balsavimo teisė yra lygi ir visuotinė, o rinkimų apygardų perskirstymas – dar jautresnis dalykas, todėl lieka neaišku, kokiais principais ir kurių esamų apygardų sąskaita ponas Milaknis siūlo steigti “elektroninę” apygardą? Iš kitos pusės, galima apsiriboti tik balsavimu internetu iš užsienio, tačiau tuomet diskriminuotumėm vietoje esančius neįgaliuosius ir kitus rinkėjus. Šiuo metu siūloma tik sukurti ir išmėginti tokią sistemą, nesukuriant teisinių padarinių. Ir tik įsitikinus sistemos patikimumu, mėginti įvairius scenarijus praktikoje. Besąlygiškai sutinku su vienu – kalbam, sprendžiam ir darom! Norinti nedaryti – užtenka tik vieno – tiesiog nedaryti.     Jonas Udris
0

Dar tik žvanga šių Kalėdų varpeliai, bet partijos jau rikiuoja kariaunas kito rudens rinkimams. Dar nebaigtas braižyti rinkimų apygardų žemėlapis, politikai laužo ietis dėl kiekvienos apylinkės, tačiau viena aišku, kad ateinanti Seimo rinkimų kampanija kraustysis į Internetą. Nors pats balsavimas internetu vis dar politikų pažaduose, tačiau visi, net ir skeptikai supranta, kad rinkimų kampaniją laimės tas, kas laimės kampaniją Internete. O teisinė bazė tam, deja, vėl neparuošta. Politinės reklamos reguliavimas Lietuvoje vystosi klaidų ir bandymų principu. Nuolat keičiamos rinkimų agitacijos taisyklės į realybę reaguoja blogiau, nei kelininkai iškritus pirmajam sniegui. Daug kas prisimena tuos laikus, kai rinkimų plakatus buvo galima kabinti tik ant tų baisių, dažnai iš atliekų paskubomis surinktų ir OSB plokšte apkaltų stendų. Paskui sugalvojome, kad reklama per televiziją taip pat turi būti ribojama. Vienas iš pastarųjų “fokusų” – politiniai reklaminiai klipai per televiziją turi būti ne trumpesni kaip 30 sekundžių, ir įstatymu reguliuojamas klipo turinys – „kuriuose politinės kampanijos dalyvis informuoja apie politinę programą arba kalba aktualiais visuomenei klausimais“. Kodėl reikėjo tai rašyti į įstatymą? O ar gali kandidatas savo rinkimų kampanijos nuostatas surepuoti? VRK kiekvieną kartą turi sukti galvas, laikyti politine reklama vieną ar kitą veiksmą. Bet apie tai atskira tema. Panašu, kad rinkimų agitacijos taisyklės keičiamos tik žiūrint atgal, t.y. į tai, kokios problemos buvo per praeitus rinkimus. Aš manau, kad teisinis reguliavimas turi jei ne žiūrėti į priekį, tai bent apsidairyti po dabartį. Atsiminkime Arūno Valinsko fenomeną 2008-aisiais. Jo komanda gavo 16 vietų Seime faktiškai be jokios (neskaitant keliolikos ekstravagantiškų fotosesijų) savarankiškos reklamos! Visą reklamą jiems padarė žiniasklaida, politiniai oponentai ir socialiniai tinklai. Jau tuomet tapo aišku, kad politikos ateitis – internetuose. Jono Pinskaus plakatų Vilniuje gausa šių metų pradžioje tik parodė, kad išorinė reklama prarado savo įtaką ir galią. Televizija ir popierinė spauda – taip pat. Lieka radijas ir… internetas. Tiesa, internetas jau seniai jokia naujiena, tačiau politinės agitacijos taisyklių nustatytojams panašu, kad dar taip. Vartydamas rinkimų politinės kampanijos reguliavimo įstatymus neradau nei žodžio apie politinę reklamą internete. Tačiau 2015 – ųjų savivaldybių tarybų rinkimai parodė, kad laimėjo tie, kas gerai sulošė Interneto koziriais. Mark Adam Harold  pateko į Vilniaus miesto tarybą, surinkęs 2788 pirmumo balsų, kurie timptelėjo britą iš 19 į 11 sąrašo vietą. Tiesa, savarankiškai Markas galbūt į tarybą ir nebūtų patekęs, nes mandatų skirstymo kvota Vilniuje buvo 3918 balsų, bet Remigijaus Šimašiaus ir kitų sąrašo lyderių sunešti 58 tūkstančiai balsų užtikrino pergalę. Markas Feisbuke turi 3500 draugų, ir visa jo politinė reklama „gyveno“ būtent ten. Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas Feisbuke turi 3300 sekėjų ir 4500 draugų. O 2015-ųjų mero rinkimuose gavo 21000 balsų, o sąraše – apie 6000 pirmumo balsų. Remigijus Šimašius turi 41 000 sekėjų, o rinkimuose gavo 24 000 pirmumo balsų LS sąraše ir 75181 balsą mero rinkimų pirmajame ture. Gabrielius Landsbergis turi 10 000 sekėjų. Kiek gaus balsų per Seimo rinkimus – neilgai trukus pamatysim. 2012 Seimo rinkimuose partijai, norint perlipti 5 procentų barjerą, reikėjo gauti bent 68,5 tūkstančio balsų. Vieno mandato skirstymo kvota buvo 16238 balsai. Dėmėsio! Tai – 11 kartų mažiau, nei Monika Šalčiūtė turi sekėjų Feisbuke (173 000)! Sakysite, kad Monikos Šalčiūtės sekėjai daugumoje vaikai? Nepergyvenkit, tie, kurie nepilnamečiai – tuoj pat užaugs ir taps rinkėjais. Taigi, Monika netrukus gali tapti superginklu bet kokios politinės partijos arsenale. Ką reiškia turėti sekėjų? Ogi tai, kad kiekvienas tavo judesys Feisbuke: „selfiukas“, anekdotas, ar politinis pareiškimas – akimirksniu pasiekia visų tavo sekėjų naujienų srautą. Tavo naujienas visi tie žmonės gauna į telefonus, kompiuterius, planšetes ir kai kas jau net ir į laikrodžius. O tavo paskyra Feisbuke – tai tarsi asmeninė bačka informacijos turguje, ant kurios gali lipti ir nevaržomas rėkti, ką tik nori. Lygiai kaip ir politikas turi laisvę lipti ant bačkos kiekvieno miestelio kultūros namuose, tik Feisbuke tavo auditorija gali būti – ne kartais, bet keliomis eilėmis didesnė. Ir nė vienas rinkimų įstatymas apie agitaciją feisbukuose nesako nė žodžio… Žinokite, visai nesvarbu, kad Andrius Tapinas geriau už Moniką žino pelno ir pajamų sąvokas. Monika turi 3,5 kartų daugiau sekėjų nei Andrius, ir bet kokia jos žinutė ar nuotrauka pasieks daugiau rinkėjų, nei taiklūs Andriaus pamokymai. Ir tiems, kam pavyks prisivilioti Moniką, 173 000 potencialių rinkėjų – pasiekiami kelių mygtukų paspaudimu. Bet problemos čia tik prasideda. Darant pagrįstą prielaidą, kad Feisbuku Lietuvoje nesinaudoja tik kokie penki ar šeši žmonės, akivaizdu, kad tai – ideali terpė skleisti specializuotą, rūšiuotą ir individualizuotą informaciją. Jei politikos diskusijų laidas per teliką bežiūri tik tie, kieno pažįstami ten dalyvauja (išskyrus vieną kitą Edmundo Jakilaičio vedamą įdomesnę rieteną), o reklaminio klipo pasiekiamumas yra tik apytiksliai nuspėjamas, tai Feisbuko reklamos varikliai leidžia pristatyti atskirą politinę žinutę  kiekvienam statybininkui, siuvėjui, supermamai, verslininkui ar studentei, priklausomai nuo jo interesų, amžiaus, socialinės padėties, ar mėgstamos uogienės skonio. Iš čia dar viena didžiulė skylė mūsų rinkimų agitacijos teisiniame reguliavime – užsakoma (apmokama) politinė reklama socialiniuose tinkluose ir internete Lietuvoje niekaip nereguliuojama. Mūsų įstatymai veikia tik ten, kur jie veikia savanoriškai – teisinė bazė tam eilinį kartą visiškai neparuošta. Štai Lietuvoje registruoti viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo VRK deklaruoti savo politinės reklamos įkainius, teikti ataskaitas ir deklaracijas. Tą daro ir visi Lietuvoje registruoti interneto portalai. Taip pat politinės partijos ir kandidatai dalyviai turi deklaruoti visas išlaidas reklamai, tačiau nei Facebook, nei Google, nei joks kitas didelis tarptautinis Internete veikiantis viešosios informacijos skleidėjas Lietuvoje to iki šiol nedaro. Per 2015 savivaldybių tarybų rinkimus  tik kelios partijos ir keli visuomeniniai rinkimų komitetai deklaravo išlaidas už Facebook reklamą. Be to, Feisbukas nerodo (bent jau niekas jo to neklausė), kas ir kiek sumokėjo už konkrečia reklamą. Šiandien yra visos galimybės iš rinkimų kampanijos lėšų užsakyti ir deklaruoti, sakykime, 10 000 parodymų, o tą pačią reklamą gali apmokėti ir slaptas rėmėjas ir realiai jos ištransliuoti neribotai daugiau. Ir mes neturime jokių efektyvių priemonių tam susekti, išaiškinti ir užkardyti. Ir vėl po rinkimų stebėsimės. Like. Share. Report a spam.
0

Šiomis dienomis vėl į viešą diskursą pateko balsavimo internetu, arba populiariai vadinamo internetinio balsavimo tema. Įvairūs politikai, žurnalistai, įvairaus lygio ir reputacijos ekspertai puolė vėl ginčytis, ar reikalingas mums internetinis balsavimas. Nenoriu čia kalbėti apie techninius aspektus, tačiau paliesiu teisinius ir organizacinius internetinio balsavimo klausimus, pamėginsiu išsklaidyti keletą su balsavimo internetu temą lydinčių mitų.
  1. Politiniuose rinkimuose internetinį balsavimą naudoja tik Estija. Taip, Estija vienintelė naudoja balsavimą internetu Prezidento, parlamento, ir Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau “internetinių” rinkėjų skaičiumi estus daugiau kaip dvigubai lenkia prancūzai, kurie internetu renka Prancūzijos išeivių asamblėją – 250 tūkstančių, kanadiečiai Ontario provincijoje – 260 tūkstančių, ir australai New South Wales valstijoje – 280 tūkstančių balsavusiųjų internetu. Keliuose Šveicarijos kantonuose internetinis balsavimas naudojamas nuo 2003 – ųjų metų. Jungtiniai Arabų Emyratai naudoja balsavimo internetu technologijas balsuojant rinkimų patalpose naudojant specialiai tam skirtus terminalus.
  2. Balsavimas internetu reikalingas tik jauniems žmonėms. Ne. Estijos pavyzdys rodo, kad internetu balsuojančiųjų amžiaus pasiskirstymas tik nedaug labiau pasislinkęs į jaunesniąją pusę, nei balsuojančiųjų tradiciniu būdu.
  3. Balsavimas internetu ženkliai padidins rinkėjų aktyvumą. Ir taip, ir ne. Jau minėti Estai teigia, kad galimybe balsuoti internetu naudojasi tie, kurie negali balsuoti rinkimų dieną, o tai kompensuoja bendrą Europos aktyvumo mažėjimo tendenciją. Tačiau labiau tikėtina, kad rinkėjai tiesiog renkasi patogesnį balsavimo būdą. Štai Prancūzijos išeiviai visiškai perėjo nuo balsavimo paštu prie balsavimo internetu, kai renka savo išeivių asamblėją.
  4. Balsavimas internetu prieštarauja Konstitucijai, nes pažeidžia slapto balsavimo principą. Netiesa. Tradiciškai mes įpratę manyti, kad slaptas balsavimas reiškia, kad balsuotojas neturi teisės niekam parodyti, už ką balsuoja. Estijos konstitucinis teismas yra paskelbęs, kad nuotolinis balsavimas internetu nepažeidžia slapto balsavimo principo. Plačiau apie slaptą balsavimą ir Estijos rinkimų modelį kviečiu paskaityti Ülle Madise, Priit Vinkel publikacijoje. Slapto balsavimo principas reiškia, kad balsavimo sistema turi užtikrinti rinkėjo balso anonimiškumą nuo pat jo pateikimo momento. Negalima susieti rinkėjo tapatybės ir jo balso turinio. Draudžiama reikalauti pateikti įrodymus, kaip buvo balsuota.
  5. Užsienio mokslininkai įrodė, kad Estijos ir Australijos internetinio balsavimo sistemos yra nesaugios. Netiesa. Minėta mokslininkų grupė, vadovaujama J. Alex Halderman, iš tiesų testavo dalį prieinamos medžiagos ir publikavo savo kritiškas išvadas, kurios rėmėsi tik prielaidomis, kad esant tam tikroms, labai specifinėms situacijoms, yra teoriškai įmanoma “sugriauti” rinkimus ar paveikti rinkimų rezultatus. Tačiau šių tyrimų rezultatus galima lyginti su teiginiu, kad “nupirkus” visą VRK, ir paveikus dar dalį apygardų ir apylinkių komisijų narių galima paveikti ir tradicinių rinkimų rezultatus.
  6. Balsavimas internetu užkerta kelią dalyvauti rinkimuose žmonėms, nemokantiems naudotis kompiuteriais. Netiesa. Balsavimas internetu – tai tik papildomas balsavimo būdas, veiksiantis kartu su kitais balsavimo būdais. Balsavimas iš ansto savivaldybėje ir balsavimas popieriniais biuleteniais rinkimų dieną lieka.
Taigi, visų pirma reikėtų atskirti keletą temų, diskutuojant apie tai, ar reikia mums balsavimo internetu:
  • Pirma, diskusijoje atskirkime techninius klausimus nuo teisinių ir organizacinių.
  • Antra, techninius klausimus palikime spręsti profesionaliems IT saugumo ekspertams. Aš nesu kvalifikuotas profesionaliai diskutuoti apie SHA-256, RSA, PKI ir kitus dalykus, apie kuriuos išmanau tik labai paviršutiniškai. Kol kas visi kalbinti rimtų įmonių IT saugumo ekspertai patvirtina, kad principiniai šifravimo sprendimai veikia.
  • Tračia, galimai masinis balsų pirkimas. Jeigu galima suorganizuoti du-tris autobusus bomžų rajone, tai aprūpinti tiek pat bomžų skaitmeniniais sertifikatais, išmokyti juos jais naudotis – yra žymiai sudėtingesnis uždavinys. Ir svarbiausia, jis mažai priklauso nuo balsavimo internetu programos saugumo sprendimų. Rinkimų laikas labai trumpas, o autobusiukas su ryšio įranga važinėjantis po kaimą – per daug pastebimas.
  • Ketvirta, ar mes norime turėti galimybę balsuoti patogiai iš namų, ar būnant kelionėje? Kiti jau tai gali, ir aš noriu. Ir visi mano draugai nori. Ir jie palaiko visokias partijas.
Bus pildoma
0

NO OLD POSTSPage 2 of 2NEXT POSTS