Rinkimai

Kas geriau: nevykstanti rinkimų revoliucija ar nuosekli evoliucija?

Praeitų metų pabaigoje Seimas atmetė Eugenijaus Gentvilo pasiūlymą dėl VRK sudėties formavimo principų keitimo. Siūlytos pataisos esmė – kad VRK sudarytų tik “nepriklausomi” teisininkai, kuriuos deleguoja teisininkų draugija, teisingumo ministras ir teisėjų taryba. Dabar galiojančiame įstatyme numatyta, kad kartu su po vieną narį deleguojančių parlamentinių partijų, į VRK po du teisininkus deleguotų teisingumo ministras, teisininkų draugija ir Respublikos Prezitentas, tačiau dabartinės sudėties VRK yra suformuota pagal dar ankstesnės redakcijos įstatymą, galiojusį dar praeitame amžiuje, ir Prezidento atstovų kol kas joje irgi nėra. Taigi, pradedam nuo to, kad Eugenijus Gentvilas siūlo keisti dar praktikoje nepatikrintą įstatymą. Prezidento teisė siūlyti VRK narius taipogi verta diskusijos, juk Prezidentas – visuotinai renkamos politinės pareigos. Tuomet kodėl politinės parlamentinės partijos gali deleguoti po vieną atstovą, o Prezidentas – du? Ypač turint omenyje, kad pirmą kadenciją einantis Prezidentas, tikėtina, yra labai suinteresuotas savo perrinkimu antrai kadencijai. Be to, daugumoje sveikos demokratijos valstybių prezidentas dažniausiai yra de facto partinis. Pasaulio praktika žino įvairius rinkimų komisijų formavimo principus, ir lietuviškasis modelis tikrai nėra vienintelis teisingas. Štai Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje – rinkimų organizavimu šalies mastu užsiima specialus padalinys teisingumo arba vidaus reikalų ministerijoje, o patį balsavimo procesą organizuoja vykdo savivaldybės. Vokietijos federalinio rinkimų komiteto pirmininką skiria federalinis vidaus reikalų ministras. Dažniausiai juo tampa statistikos padalinio vadovas, kuris, savo ruožtu pasirenka kitus rinkimų komiteto narius paprastai po vieną iš kiekvienos Bundestage esančios partijos. Čekijos Respublikoje rinkimus organizuoja statistikos departamento padalinys, pavaldus vidaus reikalų ministerijai. Lenkijoje Vyriausioji rinkimų komisija sudaroma iš devynių aukščiausio rango teisėjų. Jos funkcijos yra labai siauros – spręsti rinkimų ginčus ir tvirtinti rinkimų rezultatus. Visus logistinius ir organizacinius klausimus puikiai sutvarko administracinis aparatas – Nacionalinis Rinkimų Biuras, kuriam vadovauja biuro vadovas – valstybės tarnautojas. Apskritai tai visas demokratines valstybes pagal rinkimų organizavimo principus galima skirstyti į centralizuoto ir decentralizuoto rinkimų organizavimo valstybes. Lietuva priskirtina pirmajai grupei. Vienas žymesnių tarptautinių dokumentų, kalbantis apie rinkimų standartus yra Europos Tarybos (Venecijos komisijos) Gerosios rinkimų praktikos kodeksas (Code Of Good Practice in Electoral Matters), kurio aiškinamojo rašto 3.1 skyriuje aprašyta, kokiais principais vadovaujantis turėtų būti formuojamos rinkimų komisijos. Visų pirma, pabrėžiamas skaidrumas, nešališkumas ir nepriklausomumas nuo bet kokio politinio manipuliavimo visose rinkimų proceso etapuose: nuo priešrinkiminio periodo iki pat galutinio rezultatų paskelbimo. Valstybėse, kuriose viešojo administravimo institucijos turi ilgas tradicijas ir yra realiai nepriklausomos nuo politinio spaudimo, pripažįstama, kad rinkimų organizavimas gali būti patikėtas ir viešojo administravimo subjektams ir prižiūrimas Vidaus reikalų ministerijos. Tuo tarpu valstybėse su ne tokia didele pliuralistinių rinkimų patirtimi egzistuoja per didelė rizika, kad viešojo administravimo institucijos gali patirti neteisėtą politinį spaudimą tiek nacionalinius, tiek vietos lygmeniu, todėl Kodekso aiškinamajame rašte aiškiai rekomenduojama, kad visų lygių rinkimų komisijos būtų nepriklausomos ir nešališkos. Taip pat yra pateikiamos gairės, kaip turėtų būti formuojamos rinkimų komisijos. Pirma, nepriklausomi teisininkai arba teisėjų korpuso atstovai. Šie komisijos nariai neturi būti pavaldūs ar kitaip subordinuoti rinkimų kandidatams. Antra, parlamentinių partijų atstovai gali būti deleguojami tiek absoliučiai lygaus, tiek proporcingo atstovavimo principu. Pabrėžiama, kad partijų deleguojami nariai turėtų turėti rinkimų organizavimo patirties ar kitos reikiamos kvalifikacijos, jiems taip pat turėtų būti draudžiama dalyvauti rinkimų kampanijoje. Papildomai į komisiją gali būti deleguojami taurinių mažumų bei vidaus reikalų ministerijos atstovai. Taip pat pabrėžiama, kad subjektai, deleguojantys rinkimų komisijų narius, neturėtų turėti diskrecijos juos atšaukti. Tai dar viena komisijos nepriklausomumo garantija. Atšaukti komisijos narį gali būti įmanoma aiškiais, įstatymuose numatytais pagrindais: už įstatymų pažeidimus ar priesaikos sulaužymą. Pažymėtina, kad dauguma šių nuostatų yra ir Lietuvos įstatymuose. Atskirų politikų padrikos iniciatyvos “sutvarkyti” rinkimų organizavimo problemas vien pakeičiant narių skyrimo tvarką tik parodo atsainų požiūrį, nesigilinimą į problemų esmę. Niekas taip gerai neužtikrina partijos nario veiklos skaidrumo, kaip nuolatinė kitų partijų deleguotų narių priežiūra. Iš mano beveik 12 metų praktikos VRK galiu pastebėti, kad būtent partijų atstovai neretai aršiausiai kovoja dėl kai kurių klausimų. Ant stalo būna dedami visi argumentai, keičiamasi nuomonėmis, kartais nevengiama ir aštresnių pasisakymų. Nebuvo tik muštynių. Tačiau dažniausiai po tokios diskusijos – mėsmalės gimsta visoms pusėms priimtini sprendimai. Be to, visi VRK sprendimai gali būti “tikrinami” teisme. Ir ginčija juos ne tik tretieji asmenys, bet ir pačios partijos, turinčios savo atstovus komisijoje. Vienas iš puikių partijų atstovų bendradarbiavimo pavyzdžių – apygardų rinkimų komisijų pirmininkų skyrimas. Būtent VRK nariai – politinių partijų atstovai sutaria, kurių partijų atstovai galėtų pirmininkauti konkrečių apygardų rinkimų komisijoms. VRK tuomet dažniausiai be didelių diskusijų patvirtina visą apygardų rinkimų komisijų pirmininkų sudėtį. Efektyvus pasiūlymas dėl VRK sudėties keitimo būtų ne deleguojančių subjektų keitimas, bet dalinės VRK narių rotacijos įvedimas. Dabar gali susidaryti situacija, kai pasikeičia visa VRK sudėtis vienu kartu. Politinių partijų atstovai galėtų keistis po Seimo rinkimų, o nepriklausomi teisininkai – po vieną nuo deleguojančios institucijos kas du metai ketverių metų kadencijai. Taip būtų užtikrintas nuoseklesnis praktikos formavimas ir patirties perimamumas. Kitas svarbus aspektas – žemesnio lygmens rinkimų pareigūnų parengimas ir kvalifikacijos kėlimas. Kiekvienais rinkimais mes turime pritraukti apie 16 000 žmonių į apygardų ir apylinkių rinkimų komisijas visoje Lietuvoje. Neretai būna, kad tiek teisininkų draugijai, tiek teisingumo ministrui sudėtinga rasti ką deleguoti į atokesnių regionų apygardų rinkimų komisijas. Su ta pačia problema susiduria ir politinės partijos, deleguodamos savo narius į apylinkių rinkimų komisijas. Šių problemų tikrai neišspręs VRK formavimo tvarkos pakeitimas. Šiandien visi vietinių rinkimų komisijų nariai, galima sakyti, savamoksliai. Jų realiai niekas tam darbui normaliai nerengia – komisijų nariai su patirtimi apmoko naujokus, jie gauna menką atlyginimą už tą atsakingą darbą, o motyvuoja juos dažniausiai tik patriotizmas ir juos deleguojanti partija. Šiuose rinkimuose ne kartą teko girdėti iš apylinkių komisijų narių, kad tai buvo jų paskutinis (o kai kam ir pirmas, ir paskutinis) kartas rinkimų komisijoje. Norint toliau auginti it tobulinti mūsų demokratiją, neužtenka vien epizodiškai grįžti prie “budinčio” VRK formavimo ar pirmininko personalijos klausimo, o reikia normalios diskusijos apie rinkimų reformą ir nuoseklią rinkimų organizavimo sistemos evoliuciją, o ne revoliuciją ir po to žiūrim, kas iš to išeis. 2019-tais metais bus treji dideli rinkimai iš eilės. Dabar kaip tik geras laikas pasiruošti.