Uncategorized

Ar 101 “vienmandatininkas” išgelbės Lietuvą? Pasvajokime.

  Nuolat eskaluojama Seimo rinkimų sistemos reforma – dar viena “budinti” daugelio politikų tema. Įdomiausia, kad ji labai patraukliai skamba ir ją daug kas palaiko net negalvodami apie pasekmes. Įvairių radijų laidų klausytojai, skambinantys pasisakyti, vienbalsiai, beveik sinchronu kalba: “Mažinti Seimo narių skaičių, rinkti tik vienmandatinėse apygardose, šalin partijų diktatą!”. Atrodytų, kad tai toks pirmo būtinumo sprendimas, kurį priėmus išsispręs visos Lietuvos bėdos: pakils ekonomika, padidės algos ir pensijos, sumažės girtuoklystė, išnyks smurtas šeimose, pagerės švietimas, grįš emigrantai ir parsiveš ir visiems padalins visus savo svetur uždirbtus eurus, svarus ir dolerius.   Nėra vienos teisingos formulės, kiek valstybei reikia parlamentarų. Štai Europos Sąjungoje mažiausias yra Liuksemburgo parlamentas su 60 narių, o didžiausias – Jungtinėje Karalystėje, kurioje parlamentaro statusą turi 1495 asmenys, tiesa, tik 650 iš jų yra renkami, o 845 turi karalienės suteiktą lordo statusą. Dideli parlamentai Prancūzijoje (925), Italijoje (945), Vokietijoje (631), Ispanijoje (614). Vidutinio dydžio parlamentus (apie 250 narių) turi Portugalija, Šveicarija, Austrija, Čekija, Bulgarija. Taigi, Lietuva su 141 Seimo nariu priskirtina prie mažesnius parlamentus turinčių valstybių. Tačiau kiek kitaip atrodo valstybių parlamentai proporcingai gyventojų skaičiui. Tai Lietuvoje vienam milijonui gyventojų tenka 48 Seimo nariai. Estijoje – 76 parlamentarai, Vokietijoje – tik 8, Prancūzijoje – 14, Ispanijoje – 13, Lenkijoje – 15, Jungtinėje Karalystėje – 23, Danijoje – 32 parlamentarai vienam milijonui gyventojų. (Gera iliustracija čia: https://jakubmarian.com/number-of-seats-in-the-national-parliament-by-country-in-europe-total-per-capita-map/) Teisingai įvertinti, kiek parlamentarų reikia Lietuvai, sunku. Na gerai, tebūnie 101. Tačiau kokiu būdu šie Seimo nariai bus renkami? Ar mažinsime vienmandatininių skaičiu? Ar poporcine rinkimų sistema renkamų Seimo narių? Ar abu? Pamėginkime pamodeliuoti, kaip atrodytų Seimas, jei jau praeituose rinkimuose būtumėm rinkę tik 101 “vienmandatininką”. Tam reikia paimti Seimo rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose rezultatus ir juos “ištempti” nuo 71 iki 101. Kas gausis? Tai priklauso nuo to, kokią balsavimo sistemą pasirinksime. Jei paliktumėm mums įprastą “dviejų ratų” sistemą (kai į antrąjį rinkimų ratą patenka du daugiausiai balsų pirmajame rate surinkę kandidatai), tai Seimas atrodytų maždaug taip:

Partija Gavo mandatų 2016 m. vienmandatėse apyg. Gautų, jei būtų 101 Seimo narys.
DP 2 3
Išsikėlė patys 5 7
LLRA 3 4
LRLS 6 9
LSDP 4 6
LVZS 35 50
LŽP 1 1
PTT 3 4
PPLS 1 1
TS-LKD 11 16
viso 71 101
Screen Shot 2017-01-13 at 12.42.49 Kaip matome, “valstiečiai žalieji”, tikėtina, turėtų 50 mandatų, o tai – be vieno mandato vienvaldė dauguma. “Dviejų ratų” rinkimų sistema gerai tinka tuomet, kai renkamas vienas pareigūnas, sakykime, prezidentas. Tokiu būdu pasiekiamas maksimaliai įmanomas rinkėjų palaikymas, o į antrąjį ratą nepatekusių kandidatų rinkėjai arba palaiko kažkurį iš lyderių, arba nebedalyvauja antrajame balsavimo rate. Tokia rinkimų sistema turi ir pliusų ir minusų. Pirmiausia, ji pražūtinga mažoms ir vidutinėms partijoms, kadangi jis neturi šansų konkuruoti su didžiosiomis: į antrąjį ratą, kaip taisyklė papuola dviejų didžiausių partijų kandidatai. Žiūrint iš atstovavimo santykio perspektyvos, “dviejų ratų” sistema suformuoja tokį parlamentą, kuriame poziciją sudaro tik apie pusės rinkėjų balsais suformuota dauguma. Be to, pasaulio praktika rodo, kad “dviejų ratų” mažoritarinė rinkimų sistema ilgainiui suformuoja stabilią dvipartinę demokratiją, kurioje paeiliui varžosi du stambūs politiniai dariniai. Tai tarsi atkrintamosios varžybos – pralaimėję pirmą ratą keliauja į istorijos užkabarius. Dar po vienų kitų rinkimų – mažųjų partijų neliks nė kvapo, o didžiosios partijos sugers ryškiausius žmones. Pasaulyje žinomi ir kitokie balsavimo ir rezultatų nustatymo metodai. Vienas iš jų – “firs-past-the-post”, arba “pirmas kirtęs finišą”. Tai kuomet vieno rato balsavime mandatą gauna tas, kuris surinko daugiausia rinkėjų balsų. Mūsų atveju galime imti tik pirmojo turo rinkimų rezultatus vienmandatėje apygardoje ir “ištempti” juos iki 101 Seimo nario. Tokiu atveju Seimo partinė sudėtis jau būtų visiškai kitokia, kadangi mandatą gautų jau pirmame rate daugiausiai gavęs kandidatas:
Partija 2016 I ture 1 vietą laimėjo 101 Seimo narių
Dp 3 4
savarankiški 2 3
LCP 1 1
LLRA 3 4
LRLS 4 6
LSDP 10 14
LVŽS 21 30
PPLS 1 1
PTT 4 6
TS-LKD 22 31
71 101
Screen Shot 2017-01-13 at 12.43.04 Šiame Seime “valstiečiai žalieji” jau nebebūtų vienvaldžiais lyderiais, o pergalę švęstų konservatoriai. Tokia rinkimų sistema greitesnė ir pigesnė, bet atstovavimo prasme nėra labai teisinga, kadangi balsams pasiskirsčius daugmaž tolygiai, laimėti gali tas kandidatas, už kurį balsavo vos keliolika procentų rinkėjų. Kita vertus “pirmojo kirtusio finišą” sistema palankesnė ryškiems, nepriklausomiems, visuomenėje didelį palaikymą turintiems kandidatams. Tačiau, kaip ir “dviejų ratų” sistemoje, sudaromos prielaidos įsitvirtinti dvipartinei sistemai. “Pirmojo kirtusio finišą” rinkimų sistemą naudoja Kanada, Jungtinė Karalystė ir dar visa eilė buvusių jos kolonijų. Politologai dar juokaudami šią rinkimų sistemą vadina “didžiausios mažumos” rinkimų sistema. Dar praeito amžiaus pradžioje nemažai Europos valstybių, įvertinusios mažoritarinių rinkimų sistemų trūkumus, perėjo prie įvairių formų proporcinių rinkimų sistemų. O griuvus “geležinei uždangai”, dauguma Vidurio ir Rytų Europos valstybių taip pat pasirinko proporcinę aba mišrią rinkimų sistemas. Pagrindinis proporcinės rinkimų sistemos privalumas – didžiausias rinkėjų atstovavimas parlamente. Štai Lietuvoje skirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, turi dalyvauti visos partijos, perkopusios rinkimų barjerą, ir jų bendra gautų balsų suma turi būti didesnė nei 60 procentų visų paduotų balsų. Realiai imant paskutinių Seimo rinkimų rezultatus, Seimo narių mandatus gavo partijos, už kurias balsavo 78 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų! Tai ženkliai didesnis atstovavimo procentas, nei mažoritarinės rinkimų sistemos atveju. Vėlgi galime pamodeliuoti, kaip atrodytų 101 nario  Seimas skaičiuojant tik pagal 2016 metų daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus:
Partija Mandatų skaičius 101 vietos Seime
TSLKD 29
LVZS 27
LSDP 19
LRLS 12
LLRA 7
PTT 7
Screen Shot 2017-01-13 at 12.41.49 Kaip matome, tokiame Seime vėl laimėtų konservatoriai, tačiau ženkliai geresnės būtų socialdemokratų pozicijos. Tiesa, nelieka save išsikėlusių nepriklausomų kandidatų. Tai – pagrindinis proporcinės sistemos kritikų argumentas, tačiau jis tinka tik tuo atveju, jei “nepriklausomo” lyderio nepriima į sąrašą jokia partija. Dabartinė Lietuvos Seimo rinkimų sistema suderina abiejų – proporcinės ir mažoritarinės rinkimų sistemų pliusus ir minusus. Be to, mūsų rinkimų modelis yra labai personifikuotas, t.y. rinkėjas renkasi ne tik sąrašą ir kandidatą vienmandatininką, bet ir tiesiogiai įtakoja sąrašo pozicijas skirdamas pirmumo balus. Taigi, realiai rinkėjas Lietuvoje gali balsuoti ne tik už vieną, bet už šešis kandidatus! Kokia bebūtų pasirinkta rinkimų sistema ir kiek bebūtų renkama parlamentarų, svarbu, kad dalyvauti rinkimuose realiai galėtų kiekvienas Lietuvos pilietis, kur jis bebūtų ir ką beveiktų. Kokie mano pasiūlymai rinkimų sistemai – kitame straipsnyje kitą savaitę.